Nu jau tas šių laikų jaunimas!.. Kai pati buvau paauglė, jaunimas tikrai nebuvo toks išlepęs, toks neapsisprendęs, toks neapsiskaitęs, egocentriškas, nepaisantis vyresniųjų nuomonės, taip nesityčiodavo, nerūkydavo… Mhm. Ši karta – pati blogiausia karta.

Juokauju, aš taip negalvoju. Gerai gerai, kartais pagaunu save besistebinčią naktimis prie Urmo kimarinančiu ir veipinančiu jaunimu (ką ten tiek veikt, kad net žvejybines kėdutes reikia atsivežt? kuo blogai namuose, vaikai??) arba į Snapchat’ą sulindusiais moksleiviais, bet suprantu, kad gyvenimas tiesiog eina. Laikai keičiasi, atributai keičiasi, aš keičiuosi. (Ir tampu niurzga, kaip ir priklauso senimui – visgi 28-eri ką tik suėjo…)

Noriu pakalbėti ne apie objektyvius kartų skirtumus, o apie tą visas kartas lydintį jausmą, kad jau šių laikų jaunimas tai pats blogiausias.

Šiaip pagrindinis jauno žmogaus darbas turbūt visais laikais buvo maždaug toks: susiorientuoti savyje ir pasaulyje ir pagaliau tapti subrendusiu, savarankišku žmogumi. Tokiomis aplinkybėmis daug galvoti apie save – visiškai adaptyvu. Maištauti, eksperimentuoti, neklausyti vyresnių patarimų – suprantama, žmogus bando suprasti savo ribas ir tapti autonomišku. Užsiimti kažkuo, kuo neužsiimdavo tėvai, nes tų dalykų paprasčiausiai nebuvo – irgi suprantama. Bet iš suaugusiojo perspektyvos tokį elgesį labai sunku suprasti, nes pamirštam, kokie patys buvom paauglystėj.

Dabartinį jaunimą palyginti su savo karta galime iš dviejų perspektyvų:

aš-dabar

Kai dabartinį save lyginam su jaunesniais žmonėmis, nesunkiai matom, kuo mes skiriamės: pvz., aš būdama 28-erių gal esu perskaičiusi daugiau knygų nei vidutinis septyniolikmetis arba gal turiu daugiau nuovokos apie, nežinau, gyvenimą ir žmonių santykius. Tai labai apibendrinti pasilyginimai, bet net ir jie rodo ne tiek kartų, kiek amžiaus tarpsnių skirtumus. Suprantama, kad daugiau metų nugyvenęs žmogus turės daugiau patirties ir nuovokos.

aš-jaunystėj

Mūsų atmintis yra linkusi iškraipyti faktus, priklausomai nuo mūsų savijautos, nuomonės, aplinkybių ir natūralaus užmiršimo. Mums sunku prisiminti, kokie mes iš tiesų buvome anksčiau.

Galvodami apie savo praeitį, vertiname ją iš dabarties perspektyvos – mūsų atminčiai būdingas dabartizmas.

“You don’t really have objective knowledge for how well-read kids were when you were a child, so, when I ask you to think about it, you only have a limited amount of data to go on,” Protzko says. “It’s just your memory. But that memory alone is colored by this presentism problem.”

Vox: Why old people will always complain about young people

Nelabai įmanoma, kad septyniolikmetis žmogus būtų pajėgus įvertinti visos savo kartos savybes ir jas taip gerai įsiminti, kad praėjus 25 metams galėtų išsitraukti tą įvertinimą iš atminties kaip objektyvų, su laiku neišsikraipiusį faktą. Taip pat nelabai įmanoma, kad dabartinis suaugėlis galėtų įvertinti, kuo gyvena paaugliai. 😀

Mūsų asmeniniai visuomenės analizavimo įrankiai yra labai riboti, todėl vargu, ar galime tikėtis iš savęs objektyvumo.

Be to, žmonių kategorizavimas į atskiras kartas nors ir patogus – mažai informatyvus. Statistiškai galime įžvelgti vidutinius kartų skirtumus, bet ignoruojame didelius skirtumus tarp tos pačios kartos atstovų. Kitaip tariant, stereotipizuojame ir ilgainiui pastebime tik tuos pavyzdžius, kurie mūsų stereotipą patvirtina, ignoruodami likusią įvairovę.

O šiaip jaunimo keiksnojimas yra toks senas reiškinys, kiek siekia rašytiniai šaltiniai. Ypač periodikoje puikiai matosi pasikartojantis tų dienų jaunimo kritikavimas – paskaičius kai kuriuos pasisakymus ir nežinant, kada jie rašyti, gali pagalvoti, kad kalbama apie šiandieną. Pvz.:

“Probably there is no period in history in which young people have given such emphatic utterance to a tendency to reject that which is old and to wish for that which is new.”

1936 m.

“A few [35-year-old friends] just now are leaving their parents’ nest. Many friends are getting married or having a baby for the first time. They aren’t switching occupations, because they have finally landed a ‘meaningful’ career—perhaps after a decade of hopscotching jobs in search of an identity. They’re doing the kinds of things our society used to expect from 25-year-olds.”

1984 m.
(daugiau ištraukų rasite čia.)

Kol pasauly gyvens skirtingo amžiaus žmonės, turbūt niekur nuo to nepabėgsim: jaunimas darys jaunimui būdingus dalykus, o vyresni žmonės frustruosis, kodėl tas jaunimas neklauso jų išmintingų patarimų. Kai jaunimas subręs, jis stebėsis kitu jaunimu ir bandys jį paauklėti. Amžina socialinė amnezija.

Taip pat niekur nepabėgsim nuo to, kad atsirandant naujiems dalykams kyla moralinė panika: anksčiau tai buvo veidrodžiai (fui, dabar žmonės negalės nustot savimi gėrėtis), romanai (moterys prisiskaitys romanų ir nebemokės gyventi visuomenėje), radijas (tos radijo bangos kaltos dėl prastesnių derlių), telikas… Dabar panikuojam dėl socialinių tinklų, elektrinių paspirtukų, smurtinių kompiuterinių žaidimų, ko dar? Praeities kartų nuogąstavimai mums kelia juoką – istorija rodo, kad visuomenė visgi nesusinaikina nuo savo sukurtų naujovių ir prisitaiko. (Jei jums įdomūs istoriniai pavyzdžiai, paklausykit Pessimists Archive Podcast – pasijuoksit ir nusiraminsit.)

Vaikams viskas bus gerai. Sveikinu save su 28-uoju gimtadieniu. 😀


P. S. Įnešant dar vieną dimensiją į šitą kartų „konfliktą“, ar žinojot, kad Esminio Kartų Skirtumo akcentavimas kai kam gali virsti pelninga karjera? Įsivaizduokit, esi psichologas, atlieki tyrimus, kuriuose nustatai, kad Z karta jaučia daugiau nerimo, yra labiau linkusi į narcisizmą ir depresyvumą, pristatai savo tyrimus TED’e, vedi brangius mokymus visokiuose PepsiCo ir t.t. Viena vertus, valio – mokslas, kita vertus, kai tyrimai tampa tavo asmeninio prekės ženklo dalimi, kas nutinka jų objektyvumui? Man šitas klausimas – labai keblus, bet turėdama jį omenyje atsargiai žiūriu visokias charizmatiškas TED prezentacijas.