Scrollindama feisbuką užmačiau antraštę: „Iliuzionistas A.Stonys trejus metus laikosi mitybos, kuri jam padėjo suvaldyti vėžį be agresyvaus gydymo“ Nagi nagi, gal tai keto? Paleo? Ne! Ponas mano bendrapavardis yra veganas!

Kadangi pati esu ilgametė veganė, gal turėčiau džiaugtis, jog štai veganizmas populiarėja ir kažkam net padeda sveikti. Bet šiuo straipsniu nesidžiaugiu, nes jis klaidina, sukurdamas įspūdį, kad veganizmas gydo. Veganiškai maitinuosi dėl etinių priežasčių ir kad ir kaip norėčiau, kad visi valgytų mažiau gyvūninių produktų, veganizmo reklamavimas pabrėžiant stebuklingą sveikatos pagerėjimą – kad ir „vėžio suvaldymą“, man atrodo neetiškas.

Gydytojai nustatę prostatos vėžį pasiūlė A. Stoniui aktyvią stebėseną, kas skamba kaip adekvatus pasiūlymas, turint omenyje, kad didžioji dauguma prostatos vėžių yra neagresyvūs ir nelinkę į metastazes. Dauguma vyrų miršta su prostatos vėžiu, bet ne nuo jo, ir vis labiau nusistovi nuomonė, kad ne visada reikia viską ten pjaustyt ir švitint, rizikuojant vyro gyvenimo kokybę suprastinančiais tokio gydymo padariniais. Priimant sprendimą dėl gydymo, reikia pasverti visas rizikas, ir kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, kartais gydymas rizikingesnis nei aktyvi stebėsena.

Bet suprantama, kad vėžio diagnozę ar bent jau diagnozės galimybę išgirdęs žmogus nenori tiesiog sėdėti ir aktyviai stebėti – tikėtina, kad vėžio akivaizdoje jis patiria visokių egzistencinių apmąstymų ir galbūt nori kažką gyvenime keisti. Šalia kitų gyvenimo būdo pokyčių, herojus pradėjo maitintis augaliniu maistu.

Taigi, kadangi „agresyvaus“ gydymo jam niekas nerekomendavo, jis ir nesigydo, tik gyvena, sakykime, sveikiau ir reguliariai tikrinasi, ar reikalai neblogėja. Ir reikalai neblogėja. Nuostabu, džiaugiuosi dėl jo!

Tik ar logiška sakyti, kad būtent mityba padėjo suvaldyti vėžį? Absoliučiai, visiškai ne. Jei aš apsirgusi peršalimu gulėjau lovoj, gydžiausi jaučio akies nuoviru ir po 7 dienų pasveikau – ar tai įrodymas, kad jaučio akies nuoviras veikia?

Tai vadinama post hoc argumentacijos klaida: tai, kad įvykiai sekė vienas po kito, neįrodo jų priežastingumo.

Niekas nežino, kokia būtų ligos eiga, jei žmogus nebūtų perėjęs prie veganizmo. Jei herojaus prostatos vėžys nelinkęs agresyviai progresuoti, tokia eiga džiugina, bet nestebina.

Sakysit, bet koks gi skirtumas, Dovile, kam rūpi ta tavo logika – žmogus serga, jam neblogėja, ir jei jis tiki, kad čia dėl veganizmo ir polifenolių, tegu tiki. Tai aišku, kuo daugiau veganų, tuo geriau! Ir aš tikiu, kad gyvenimo būdo pokyčiai A. Stoniui vienaip ar kitaip išėjo į naudą.

Problema ta, kad tokios istorijos – labai jautrus turinys tiems, kurie gydosi vėžį ar turi vėžiu sergančių artimųjų. Bijau, kad ne visi skaitydami atskiria, jog čia kalbama apie vieną konkretų vieno iš „dėkingesnių“ vėžių atvejį.

Ir, svarbiausia, šiame straipsnyje visiškai be reikalo supriešinamas gydymas ir mitybos pokyčiai. Šis žmogus neatsisakė gydymo – įvertinę jo būklę, gydytojai nerekomendavo operuotis ir/ar gydytis chemoterapija ir pasiūlė jam aktyvią stebėseną. Tai yra mokslu grįsta praktika.

Dabar gi atrodo, kad mityba atstojo ar pakeitė gydymą. A. Stonio atvejis – asmeninis jo atvejis, ir jeigu jis įkvėps žmones su visiškai kitokiais sveikatos sutrikimais sekti gydymo neva atsisakiusio herojaus keliu ir bandyti „suvaldyti“ savo ligą maitinantis veganiškai – o, vaikyti. Nuo to gali būti ne geriau nei gyvūnams, nei tiems žmonėms.

Kitaip tariant, gyvenimo būdo pokyčiai yra sveikintinas ir naudingas dalykas tol, kol jie derinami su mokslu grįstu gydymu. Kartais mokslu grįstas gydymas yra aktyvi ligos stebėsena, bet tai nustatyti gali tik atitinkamos srities gydytojai.

Publikuoti tokius straipsnius be aiškaus prierašo ar gydytojo komentaro – neatsakinga iš naujienų portalo pusės.

P. S. Priimu A. Stonio atsiprašymą (straipsnyje jis atsiprašė veganų, kad kadaise iš jų juokėsi 😀 ) ir linkiu jam kuo geresnės sveikatos.

Plačiau apie prostatos vėžį ir PSA tyrimus: