Šis pseudomokslo, manipuliacijų ir klaidingų argumentų terminų žodynėlis nuolat pildomas.

Trumpą mąstymo klaidų apžvalgą rasite čia, o čia skaitykit apie pagrindinius Šarlatano bruožus.

Pseudomokslo terminai

Pseudomokslas

Mokslo kriterijų neatitinkančios teorijos, įsitikinimai ir praktikos, iš šalies galinčios sudaryti moksliškumo įspūdį. Mokslo kriterijų jis neatitinka, nes jo „tiesos“ gali prieštarauti viena kitai, dėl jų formuluotės arba abstraktumo jų neįmanoma empiriškai patikrinti (vadinasi, nei patvirtinti, nei paneigti), jis uždaras kitų ekspertų vertinimams ir nepapildo savo žinių bazės naujais atradimais.

Pvz.: homeopatija, Protingas sumanymas (angl. Intelligent design), veidoskaita, astrologija.

Šarlatanas (angl. quack)

Žmogus, uždarbiaujantis iš kitų žmonių neišmanymo. Prekiauja maisto papildais, sveikatą ar gyvenimo kokybę neva pagerinsiančiais įrenginiais, mokymais ir pan., tačiau jo pažadams ir teiginiams nėra mokslinių įrodymų arba jie pernelyg prieštaringi.

Kartais šarlatanas remiasi konkrečiu pseudomokslu (pvz., veidoskaita), kartais eklektiškai derina įvairius pseudomokslus ir šiaip patinkančias idėjas.

Kartais šarlatanas klaidinga tikslingai – pasitelkiant įvairias manipuliacijos technikas, o kartais – nuoširdžiai tiki savo teisumu, nori padėti, tik nelabai supranta, kas yra patikimi įrodymai, adekvatus išsilavinimas, kompetencija ir kiti realiam srities išmanymui būtini atributai.

Manipuliacijos

Vyšnaičių rankiojimas (angl. cherry-picking)

Selektyvus išankstinę žmogaus nuomonę neva pagrindžiančių įrodymų atsirinkimas.

Intelektualiai sąžiningas nuomonės susidarymas turėtų atrodyti taip:

išsami mokslinių duomenų ir ekspertų išvadų analizė —> nuomonė

Tuo tarpu vyšnaičių rankiojimas atrodo taip:

nuomonė —> nuomonę patvirtinančių duomenų paieška (atmetant/ignoruojant visus kitus)

Vyšnaičių rankiojimas primena patvirtinimo šališkumą (angl. confirmation bias). Patvirtinimo šališkumas reiškiasi nejučiomis ir yra bendražmogiška mūsų dėmesio ir mąstymo silpnybė, o vyšnaičių rankiojimas – labiau tikslingas, manipuliatyvus ir/ar neracionalus veiksmas.

Manipuliatyvus – kai siekiant asmeninės naudos bandoma įtikinti kitus, pvz., savo prietaisų veiksmingumu arba produkto nauda. Neracionalus – kai jo griebiamasi ginant savo prestižą, t. y. iš neįsisąmoninto poreikio būti Teisiu ir Neklystančiu (o ne ieškoti tiesos ir atitinkamai priderinti savo nuomonę). Arba iš tingėjimo ar negebėjimo nuosekliai įvertinti visos informacijos, skubėjimo kuo greičiau apsispręsti (nes abejonė, neapsisprendimas ar nuomonės keitimas suprantamas kaip žmogaus silpnumo ir kvailumo bruožas).

Kodėl tai blogai: nes pavieniai, visumos neatspindintys tyrimai naudojami kaip neginčijamas nuomonės įrodymas. T. y. iškreipiama realybė.

Empiriniai duomenys gali turėti skirtingą vertę, priklausomai nuo jų pobūdžio, todėl racionalu jų patikimumą skirtingai vertinti. Pvz., į kokybišką metaanalizę mokslo bendruomenė paprastai žiūri rimčiau nei į kokio nors šventinto vandens pardavėjo asmeninį liudijimą. Duomenų patikimumą vertinti reikėtų ne pagal tai, ar jie atitinka mūsų nuomonę, o pagal tyrimo pobūdį, imtį, jo autorių kompetenciją ir t. t. (Plačiau apie tai rašiau čia.)

Argumentų salotos (angl. Gish gallop)

Klausytojas atakuojamas „kompetencija“: vienu atsikvėpimu pateikiama krūva skirtingo stiprumo teiginių, visa tai dosniai pabarstant (pseudo)moksliniu žargonu. Taip kuriamas gilios kompetencijos įspūdis, o klausytojas nepajėgia iškart dekonstruoti visų teiginių ir patikrinti jų loginių ryšių.

Visgi atsitraukus nuo šios technikos ir bandant vertinti argumentų kokybę, paaiškėja, kad pradžioje moksliškai ir tvirtai skambėjęs monologas turi mažai loginio ir empirinio pagrindo.

Mokslo sumuštinis

Nepagrįstas teiginys pateikiamas kartu su logiškais, tvirtai pagrįstais ir žinomais faktais, taip užmaskuojant esminio teiginio silpnumą. Tai primena argumentų salotas, tik šiuo atveju klausytojas „užliūliojamas“ ne tiek argumentų kiekiu, kiek jų detalumu.

Pirmiausia pasidalinama kuo nors nekontroversišku, tvirtai pagrįstu, taip pelnant klausytojo pasitikėjimą ir sudarant racionalaus, mokslu besiremiančio žmogaus įspūdį. Tada įterpiama nesąmonė, kurią ir norima, kad klausytojas „nurytų“. Ant viršaus pridedama tvirtų faktų, kurie nesusiję su anąja nesąmone (lot. non sequitur), bet toliau kuria sritį nuodugniai išmanančio, logiškai mąstančio žmogaus įspūdį.

Kodėl tai blogai: nes faktai turėtų būti naudojami pagrindiniam teiginiui pagrįsti, o ne užmaskuoti jo silpnumui ir nepagrįstumui. T. y. sąžininga būtų teiginį įrodyti, o ne jį prastumti.

Intelektualiai sąžiningas procesas:

faktai -> loginės operacijos -> išvada

Manipuliatyvus nesąmonės sumuštinis:

teiginio niekaip nepagrindžiantys faktai
norimas prastumti teiginys
teiginio niekaip nepagrindžiantys faktai

Pvz.:

Logikos (argumentacijos) klaidos

Po to – vadinasi, dėl to (lot. post hoc ergo propter hoc)

Klaidingas teiginys/įsitikinimas, kad įvykiai yra susieti priežastiniais ryšiais vien dėl to, kad jie sekė vienas po kito. T. y.:

„Kadangi X įvyko po Y, vadinasi, X sukėlė Y.“

Suprantama, kad vienas kitą sukeliantys veiksniai vyksta vienas po kito, tačiau įvykių eiliškumas nėra pakankama sąlyga priežastingumui teigti. Jei prasidėjus Pilnačiai sugedo mano mašina – ar tai reiškia, kad būtent Pilnatis ją sugadino?..

Pvz., pasiskiepijau nuo erkinio encefalito ir po dienos mane išbėrė – darau išvadą, kad mane išbėrė dėl skiepo. Tai galėtų būti tinkama hipotezė tolesniam tyrinėjimui, bet klaidinga išvada, nes mane išberti galėjo dėl bet ko kito – gal kažką netinkamo suvalgiau, gal skalbinių minkštiklis alergizavo, gal nuo šalčio sausėja oda ir pan.

Arba sloguodama išgėriau homeopatinį preparatą nuo slogos, po 2 dienų sloga praėjo – darau išvadą, kad, preparatas suveikė. Sloga ir šiaip linkusi praeiti, taip pat galėjo suveikti placebo efektas, tad tokio argumento neužtenka įrodyti preparato veiksmingumui.