Pagal JAV statistiką, 44% žmonių perka „gluten-free“ (GF) paženklintus produktus ne dėl jautrumo glitimui (t.y. laiko juos tiesiog geresniais). 65% žmonių tiki, kad dieta be glitimo yra sveikesnė. [14] Jei tarptautinės GF produktų rinkos vertė 2011 m. siekė 1,7 milijardų dolerių, skaičiuojama, kad 2020-aisiais ji perkops 4,7 mlrd. dolerių.

Iš šalies atrodo, kad glitimas atsidūrė panašioje kategorijoje su cukrumi ir E621 – tapo šių laikų nuodu, toksinu ir demonu, o begliutenė dieta iš labai siauram žmonių ratui kone gyvybiškai būtinos tapo “sveikatinančia” dieta.

Kadaise pati buvau įtikėjusi, kad glitimas yra visų mano būtų ir nebūtų negalavimų kaltininkas. Dabar truputį gėda (kaip ir dėl savo maisto derinimo bei žaliavalgystės fazių), bet yra ir geroji pusė – galiu geriau suprasti tuos, kurie be reikalo laikosi šios dietos. Kaip sakant, been there, done that, bought the T-shirt.

Tai kiek glitimo baimėje realaus pagrindo, o kiek – haipo? Dekonstruojam.

* Pseudosveikuoliais vadinu žmones, kurie nekritiškai priima visas maisto madas: bijo madingų baubų, valgo madingus supermaistus – nesigilindami, ar tos mados pagrįstos empiriškai ir teoriškai.

Kas yra glitimas

Nevyniojant į vatą, glitimas yra baltymų mišinys, natūraliai randamas kviečiuose, rugiuose ir kai kuriuose kituose javuose. Glitimas kepiniams suteikia tekstūrą, dėl kurios mes juos taip mylim – minkštumą, purumą ir elastingumą.

Paprastiems žmonėms glitimo virškinimas atrodo maždaug taip: dalis glitime esančių proteinų suskaidoma, o dalis (pvz., gliadinas) nevirškinamas, todėl tiesiog iškakojamas. [1] (Tai, kad medžiaga nėra virškinama, nereiškia, kad ji žalinga – į toksišką medžiagą organizmas turi reaguoti, o ne abejingai iškakoti.)

Bet va celiakija sergančių žmonių organizmai į glitimą reaguoja kaip į Baisų Priešą – jiems jis sukelia skausmus, virškinimo sutrikimus, pažeidžia plonąsias žarnas ir t. t., tad celiakijos kontekste gliadinas arba glitimas neretai pavadinami “toksiškais”. [2]

Taigi, skaitant informaciją apie glitimą, svarbu atkreipti dėmesį, apie ką kalbama: apie celiakija sergančiuosius ar apie visus žmones. Glitimo nekentėjai kartais tyčia ar netyčia visą info suplaka į vieną, tarsi visų žmonių organizmai į glitimą reaguotų vienodai.

Šaltiniai

[1] Reilly, N. R. (2016, August 1). The Gluten-Free Diet: Recognizing Fact, Fiction, and Fad. Journal of Pediatrics, Vol. 175, pp. 206–210. https://doi.org/10.1016/j.jpeds.2016.04.014
[2] Shan, L., Molberg, Ø., Parrot, I., Hausch, F., Filiz, F., Gray, G. M., … & Khosla, C. (2002). Structural basis for gluten intolerance in celiac sprue. Science, 297(5590), 2275-2279.

Kas yra celiakija

Celiakija yra paveldima autoimuninė liga, kai žmogaus organizmas audringai reaguoja į glitimą. Jos simptomų gali būti labai skirtingų: nuo viduriavimo ir pilvo pūtimo iki nuovargio, depresijos ir sąnarių skausmo. Vyresniems žmonėms virškinimo negalavimai pasireiškia rečiau nei vaikams.

Skaičiuojama, kad celiakija serga apie 1% žmonių, bet tikrai ne visi žino savo diagnozę. Tiksliausiai ją diagnozuoti galima su biopsija. Yra ir kitų tyrimų – pvz., kraujo tyrimas. Maisto netoleravimo (padidėjusio jautrumo maistui, IgG) testas nėra tinkamas – tai moksliškai nepagrįstas ir nieko neparodantis tyrimas.

Kadangi liga paveldima, ne visiems pasireiškia labai ūmiais simptomais ir negydoma kelia rimtų komplikacijų riziką, ypač svarbu išsitirti tiems, kurių artimi giminaičiai turi celiakiją.

Šiuo metu vienintelis žinomas būdas suvaldyti celiakiją ir apsisaugoti nuo jos komplikacijų – nevalgyti glitimo turinčių maisto produktų. [3]

Yra dar daug neatsakytų klausimų apie celiakiją [3], bet šiais laikais bent jau turime tikslias diagnostines priemones ir veiksmingą būdą jai suvaldyti. O dar visai neseniai 30% celiakija sergančių vaikų mirdavo. Vėliau jie gydyti bananais, nes, suprantat, bananuose yra… specialus fermentas… sugebantis hidrolizuoti krakmolą ir cukranendrių cukrų paversti… invertuotu cukrumi… Kažkas tokio. Aišku, tai visiška nesąmonė, bet bananų dieta veikė. Nes juose nėra glitimo.

O tada bananai tapo supermaistu, kurį valgyti turėjo visi ir nuo kuo ankstesnio amžiaus. Laikai nesikeičia – keičiasi tik supermaistai. 😀 

“Working in the early 1960s, pediatrician William Brady wrote newspaper arti­cles and a book advising mothers to “begin feeding the baby banana at the age of four or five weeks instead of four or five months,” a program sure to make “puny, sickly, badly nourished infants thrive.” […] Bananas had gone from a prescription for celiac to a miracle that prevented colic and made babies sleep through the night.”

Alan Levinovitz

Šaltiniai

[3] Al-Toma, A., Volta, U., Auricchio, R., Castillejo, G., Sanders, D. S., Cellier, C., … Lundin, K. E. A. (2019). European Society for the Study of Coeliac Disease (ESsCD) guideline for coeliac disease and other gluten-related disorders. United European Gastroenterology Journal, 7(5), 583–613. https://doi.org/10.1177/2050640619844125

Apie bananų dietą:

Kas yra neceliakinis jautrumas glitimui

Mokslinėje literatūroje ir buitinėse šnekose pasitaiko toks terminas, apibūdinantis žmones, kurie neserga celiakija, bet suvalgę glitimo jaučia įvairius negalavimus: pilvo pūtimą, skausmą, virškinimo sutrikimus, nuovargį, sąnarių ir raumenų skausmus, dermatitą. [4] Anksčiau celiakijos tyrinėtojai manė, kad čia tiesiog nocebo efektas [5] – placebui atvirkščias efektas, kai suvartojęs (ar manydamas, kad suvartojo) kokios nors nekenksmingos medžiagos žmogus jaučiasi blogai vien dėl to, kad tikėjosi tokios savijautos. Kai visi tik ir kalba, koks blogis tas glitimas, nieko keisto, kad žmonės tikisi nuo jo pasijusti blogai.

Dabar turime daugiau mokslinių tyrimų – kai kurie (tikrai ne visi [6]) visgi nustatė, kad yra celiakija nesergančių žmonių, kurių kūnas į glitimą reaguoja stipriau nei į placebą. Bet tokių žmonių eksperimentais aptinkami vos keli – pvz., iš 61 potencialiai šį jautrumą turinčiųjų pasitvirtino trims [7]; kitame tyrime iš 392 glitimą dėl savo negalavimų kaltinančių tik 27-iems pasitvirtino neceliakinio jautrumo diagnozė (26 diagnozuota celiakija, 2 – alergija kviečiams, likusiems 337 GF dieta nepadėjo). [8] Sunku šį reiškinį dorai užčiuopti.

Kiti gi mokslininkai siūlo neceliakinį jautrumą vadinti jautrumu kviečiams, o ne glitimui, nes nėra iki galo aišku, kuri kviečiuose esanti medžiaga yra visų tų reakcijų kaltininkė. [9] Dar aiškinamasi, kokios to jautrumo priežastys ir kaip jis veikia. Kol kas panašu, kad dalį kaltės dėl su glitimu siejamų neceliakinių negalavimų galima suversti nocebui [6, 10], dalį – FODMAPs [4, 6, 11], dalį – amilazės-tripsino inhibitoriams (angl. ATIs) [12], dalį – glitimui, dalį – dirgliosios žarnos sindromui [12] ir dar kažin kam.

Kiek šitas jautrumas paplitęs – neaišku. Ne visi atvejai diagnozuojami, bet manoma, kad jis turėtų būti paplitęs panašiai kaip celiakija arba šiek tiek labiau. Tuo tarpu 10% žmonių patys sau priskiria neceliakinį jautrumą glitimui [4] – prisiminus nykokus eksperimentų rezultatus, vargu, ar tai atspindi realią situaciją.

Nėra laboratorinių tyrimų, kuriais žmogui būtų galima nustatyti neceliakinį jautrumą glitimui/kviečiams. Kartoju: maisto netoleravimo (padidėjusio jautrumo maistui, IgG) testas nėra tinkama diagnostinė priemonė. Niekam. Specialistai jo nerekomenduoja. Tai nėra tas pats, kas IgE testas, skirtas alergijoms nustatyti – tame tarpe ir alergijai kviečiams/glitimui. Pasitikrinti dėl alergijos – gerai, nes nu o maža ką, bet alergija nėra neceliakinis jautrumas.

Kol kas vienintelis būdas apeiti nocebo efektą ir diagnozuoti neceliakinį jautrumą glitimui/kviečiams – eksperimentas (prieš tai išsiaiškinus, ar žmogus tikrai neserga celiakija ir ar nėra alergiškas). [7, 13] Kurį laiką nevartojus potencialaus dirgiklio (glitimo), į dietą grąžinamas placebas arba dirgiklis (nei tiriamasis, nei tyrėjas nežino, kas), fiksuojami simptomai, dirgikliai vėl eliminuojami, vėl kartojamas eksperimentas su prieš tai nepanaudota medžiaga, fiksuojami simptomai. Rezultatai lyginami ir žiūrima, kas išprovokavo didesnius simptomus – placebas ar glitimas. Siiiiiiimple.

Iš tikro tai nepatogi ir ilgai užtrunkanti procedūra – nieko keisto, kad žmonės nusprendžia be jokių ten kontroliuojamų eksperimentų iš raciono tiesiog eliminuoti įtartinus produktus. Vėliau apžvelgsiu, kodėl tai ne visada geras sprendimas.

Šaltiniai

[4] Catassi, C. (2015). Gluten Sensitivity. Annals of Nutrition & Metabolism, 67(suppl 2), 16–26. https://doi.org/10.1159/000440990
[5] Petrie, K. J., & Rief, W. (2019). Psychobiological mechanisms of placebo and nocebo effects: pathways to improve treatments and reduce side effects. Annual review of psychology, 70, 599-625.
[6] Biesiekierski, J. R., Peters, S. L., Newnham, E. D., Rosella, O., Muir, J. G., & Gibson, P. R. (2013). No effects of gluten in patients with self-reported non-celiac gluten sensitivity after dietary reduction of fermentable, poorly absorbed, short-chain carbohydrates. Gastroenterology, 145(2), 320-328.e3. https://doi.org/10.1053/j.gastro.2013.04.051
[7] Di Sabatino, A., Volta, U., Salvatore, C., Biancheri, P., Caio, G., De Giorgio, R., … Corazza, G. R. (2015). Small Amounts of Gluten in Subjects With Suspected Nonceliac Gluten Sensitivity: A Randomized, Double-Blind, Placebo-Controlled, Cross-Over Trial. Clinical Gastroenterology and Hepatology, 13(9), 1604-12.e3. https://doi.org/10.1016/j.cgh.2015.01.029
[8] Capannolo, A., Viscido, A., Barkad, M. A., Valerii, G., Ciccone, F., Melideo, D., … & Latella, G. (2015). Non-celiac gluten sensitivity among patients perceiving gluten-related symptoms. Digestion, 92(1), 8-13.
[9] Reilly, N. R. (2016, August 1). The Gluten-Free Diet: Recognizing Fact, Fiction, and Fad. Journal of Pediatrics, Vol. 175, pp. 206–210. https://doi.org/10.1016/j.jpeds.2016.04.014
[10] Molina-Infante, J., & Carroccio, A. (2017). Suspected nonceliac gluten sensitivity confirmed in few patients after gluten challenge in double-blind, placebo-controlled trials. Clinical Gastroenterology and Hepatology, 15(3), 339-348.
[11] Biesiekierski, J. R., & Iven, J. (2015). Non-coeliac gluten sensitivity: Piecing the Puzzle together. United European Gastroenterology Journal, Vol. 3, pp. 160–165. https://doi.org/10.1177/2050640615578388
[12] Makharia, A., Catassi, C., & Makharia, G. K. (2015). The overlap between irritable bowel syndrome and non-celiac gluten sensitivity: a clinical dilemma. Nutrients, 7(12), 10417-10426.
[13] Carroccio, A., Mansueto, P., Iacono, G., Soresi, M., D’Alcamo, A., Cavataio, F., … Rini, G. B. (2012). Non-celiac wheat sensitivity diagnosed by double-blind placebo-controlled challenge: Exploring a new clinical entity. American Journal of Gastroenterology, 107(12), 1898–1906. https://doi.org/10.1038/ajg.2012.236

Kodėl žmonės atsisako glitimo?

a) Nes visi kalba, kad glitimas – blogis

Tylusis žudikas, toksinas, žarnyno klijai… Kažkokiu būdu 1% žmonių aktualūs celiakijos simptomai (kurių priskaičiuojama per 200) ir galimos rimtos komplikacijos (kitos autoimuninės ligos, diabetas, išsėtinė sklerozė, mažakraujystė, nevaisingumas, neurologiniai sutrikimai) imti interpretuoti kaip gresiantys visiems, jei tik jie iš savo raciono kuo skubiau nepašalins glitimo. Net jei ir jaučiasi gerai.

Tai puiki terpė veikti nocebo efektui. Glitimas ima kelti diskomfortą, nes jo tikimasi. Noriu sugrįžti prie šio reiškinio, nors ir suprantu, kad jokie moksliniai nocebo efektą demonstruojantys tyrimai [5] turbūt neįtikins žmogaus, kad “viskas tik jo galvoje”. Kaip tai mano galvoje, jeigu aš realiai jaučiu skausmą, jeigu mano pilvas tikrai išsipūtęs?..

Bet psichosomatika taip veikia – tai nuolat fiksuojama tiriant vaistų šalutinius poveikius. Net ir placebą be jokios aktyviosios medžiagos gavę tiriamieji ima jausti visokius ten galvos skausmus, silpnumus ir pan., jei jie perspėjami, kad yra tokio šalutinio poveikio tikimybė. Žmonės jaučia elektromagnetinės spinduliuotės “sukeltus” skausmus prie neįjungtų mobiliojo ryšio bokštų. Tai žmogiška. Bet šio reiškinio kaltininkas yra ne medžiaga/banga, o socialinis jos krūvis.

Už visuotinį glitimo smerkimą ir stipresnį nocebo efektą galime dėkoti visokių knygų autoriams, feisbuke besireiškiantiems sveikatos guru, TV daktarams ir visų madingų dietų besilaikančioms įžymybėms.

b) Nes žmonės kenčia ir neranda sau ligos

Virškinimo problemos, nepaaiškinamas silpnumas, sąnarių skausmai – ką daryt, jei tyrimai nieko blogo neužfiksuoja? Jokių alergijų, jokios celiakijos, nieko netrūksta, bet jautiesi sumautai.

Nuo gydytojų nekompetencijos ar netyčinių klaidų negalim apsidrausti – jie tikrai gali pražiūrėti ar diagnozuoti ne tą ligą. Tai taip vargina, kad belieka pačiam ieškoti išeities. Glitimo atsisakymas skamba patraukliai, nes internete pilna įtikinamai skambančios jį demonizuojančios informacijos.

Įtariu, kad termino “neceliakinis jautrumas glitimui” paplitimas irgi prisidėjo prie sąmyšio. Celiakijos diagnostika aiški, o neceliakinis jautrumas dar labai neaiškus. Jam neturime jokių diagnostinių priemonių, todėl atsiranda terpė egzpertams ir ne visada tiksliai savistabai.

Svarbiausia, kad pradėjus vengti glitimo savijauta išties gali pagerėti. Jei žmogus pradeda valgyti daugiau daržovių, šviežio, nerafinuoto maisto, mažiau saldumynų ir pan., šie pokyčiai gali pagerinti savijautą. (Dar savijautą gali pagerinti pats faktas, kad kažkas gyvenime keičiama ir kontroliuojama, bet čia, žinot, psichologija, pfff.)

Be to, po neceliakiniu jautrumu dažnai slepiasi alergija kviečiams (galima išsitirti, IgE tyrimas) arba problemos su FODMAP – fermentuojamais angliavandeniais: oligo-, di-, mono-sacharidais ir polioliais. Žodis “fermentuojami” sufleruoja, kad su jais užsiima mūsų žarnyno bakterijos, o šalutinis jų veiklos produktas – tai dujos ir visokios medžiagos, galinčios žmonėms su itin jautriu žarnynu sukelti diskomfortą: pilvo skausmus, pūtimą, diarėją, vidurių užkietėjimą. Glitimo turinčiuose grūduose kaip tik randama fruktanų, tad perėjus prie GF dietos, išvengiama ir jų.

Bet FODMAP pilna ir kituose produktuose, tad įtariant, kad jie kelia jums problemų, protingiausia būtų su dietologu suplanuoti ir išbandyti low-FODMAP dietą.

Ar dieta be glitimo – sveikesnė?

Fizinė sveikata

Kaip jau minėjau, jei žmogus neserga celiakija ir neturi neceliakinio jautrumo glitimui (jeigu toks egzistuoja), jo organizmas su glitimu kuo puikiausiai susitvarko.

“There are no data to support the theory of an intrinsically toxic property of gluten for otherwise-healthy and asymptomatic adults and children, and certain studies have specifically demonstrated a lack of toxic effect.” [9]

Reaguodami į madą be reikalo atsisakyti glitimo, mokslininkai patikrino, ar jis gali sukelti kokių nors simptomų šiaip jau niekuo nesiskundžiantiems žmonėms. Nustatyta, kad kai sveiki žmonės nežino, ką valgo, glitimas jiems sukelia ne daugiau diskomforto nei placebas [14]:

“Our results support the view that gluten does not appear to cause symptoms in individuals who do not have a physiological susceptibility to it (ie, most of the population).”

Taip pat nepanašu, kad būtų veiksminga ar reikalinga savo vaikams neduoti glitimo turinčių produktų, viliantis, kad taip jie bus apsaugoti nuo celiakijos ar netolerancijos. Nei skubotas, nei atidėtas vaiko supažindinimas su glitimu nesisieja su celiakijos išsivystimu. [9]

Tiesa, vienas naujas tyrimas nustatė, kad jei vaikas turi genetinę predispoziciją celiakijai (t. y. paveldėjo atitinkamus genus iš sergančių artimų giminaičių) ir apie antruosius gyvenimo metus kasdien suvalgo bent po 2 gramus glitimo (riekę baltos duonos arba 150 g virtų makaronų), jam celiakijos išsivystymo rizika 7,2 nuošimčiais didesnė nei tiems, kurie suvalgo iki 1 gramo glitimo. [15] Tai vienas naujas stebimasis tyrimas prieš krūvą ankstesnių, tai žiūrėsim, kas čia bus.

Pati begliutenė dieta nėra nei sveikesnė, nei nesveikesnė – viskas priklauso nuo to, kuo žmogus keičia glitimo turinčius produktus. Braunis be glitimo – vis tiek braunis. Kas kita, jei racione palaikoma įvairovė, valgoma daug daržovių ir nerafinuotų grūdinių produktų. Daugelis savarankiškai pradėjusių vengti glitimo nesikonsultuoja su dietologais, todėl galimai nenumano, į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Su tokia dieta rizikuojama pritrūkti B grupės vitaminų, įvairių mineralų bei maistinių skaidulų. [9, 11]

Savigyda be tyrimų pereinant prie GF dietos gali trukdyti laiku nustatyti realią ligą: kol eksperimentuoji su šia mityba ir bandai suprasti, savijauta realiai gerėja ar tik kol kas taip atrodo, būtų galima atlikti kitus tyrimus, nustatyti realų problemų kaltininką ir pritaikyti efektyvų gydymą ar dietą. GF dieta gali trukdyti net diagnozuojant celiakiją, nes tam, kad ji būtų užfiksuota, žmogus turi vartoti glitimo turinčius produktus. Šią ligą reikia nuolat stebėti, todėl tiksli diagnozė – labai svarbi. Be to, kadangi liga paveldima, celiakijos diagnozė reikštų, kad išsitirti reikia ir žmogaus artimiesiems, kuriems galbūt pasireiškia besimptomė celiakijos versija. [9]

Psichinė sveikata

Laikantis šios dietos, iš raciono iškeliauja ne tik palaidi kvietiniai miltai, bet didelė dalis sudėtinių produktų: praktiškai visa duona, tortilijos, makaronai, daug kas ir avižinių produktų atsisako, visokių ten sojos padažų ir produktų, kuriuose gali būti kviečių pėdsakų (tokių produktų labai daug). Kiekviename žingsnyje reikia skaityti produktų etiketes arba rinktis tik gluten-free paženklintus produktus, kurie neretai būna daug brangesni, o nemaloni jų tekstūra kompensuojama papildomais riebalais ir cukrumi. Tai vargina (tas prakeiktas glitimas visur, visur!) ir kelia nepasitikėjimą aplinkiniais.

Ar tikrai močiutė kepdama bulvinius blynus neįmaišė šaukšto miltų? Ji sako, kad tikrai, bet ar tikrai? Gal ji nesupranta, kaip man tai svarbu?
Gal draugai neatidžiai skaitė šitos mišrainės etiketę – ar man išsižvejoti pakelį iš šiukšliadėžės ir patikrinti, ar ji tikrai be glitimo?

Dievaži, nesityčioju – pati buvau tas žmogus. Lengvabūdiški pasibuvimai su draugais ką nors kramsnojant tampa daug sudėtingesni: nenori per daug koncentruotis į maistą, bet kitaip negali. Nori valgyti su visais, bet bijai, kad patiekalas tau pakenks. Jei nemėgsti į savo specialius poreikius atkreipti aplinkinių dėmesio, kartais atrodo paprasčiau svečiuose išvis nieko nevalgyti arba praleisti susibūrimus, kuriuose bus daug “kenksmingo” maisto.

Jei vengiant glitimo savijauta negerėja, gali kilti kaltė – maždaug, ne dieta čia bloga, o aš blogai jos laikausi, nes kitiems taigi padeda. Pasitelkus interneto išmintį, racionas gali dar labiau susiaurėti – gal man kenkia ne tik glitimas, bet ir vaisiai? Velniop vaisius. Ir riešutus. Ir pupeles. Ir kukurūzus. Druską. Pipirus. Krč, valgysiu vien žalią mėsą ir jausiuos gerai!

Ne visiems, aišku, taip nutinka. Kiti žmonės sugeba išlaikyti sveiką ir konstruktyvų santykį su šia dieta. Bet jei turi polinkį į valgymo sutrikimus ar per daug koncentruojiesi į būtus-nebūtus fizinius simptomus  – tai gali būti stiprus triggeris. Kam be reikalo triggerintis?

Bet tiems, kuriems glitimas iš tiesų kenkia, jo atsisakymas psichinę sveikatą kaip tik turėtų pagerinti – bent jau kalbant apie nuotaikos sutrikimus. Nustatyta, kad jie labiau paplitę tarp sergančių celiakija/neceliakine netolerancija, ir ilgalaikė begliutenė dieta padeda sumažinti ar normalizuoti, pvz., depresijos simptomus. [16] Kankinant fiziniams negalavimams, sunku susikaupti, išlaikyti gerą nuotaiką, motyvaciją ir šiaip džiaugtis gyvenimu, tad ligos nustatymas ir efektyvus gydymas padeda jaustis geriau ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.

Meškos paslauga

Viena vertus, gluten-free dietai tapus madinga, rinka pritvinko visokių GF produktų, apie kuriuos prieš kelis dešimtmečius celiakija sergantieji galėjo tik pasvajoti. Kita vertus, susiformavo ir atitinkamai smerkiantis požiūris į GF dietos besilaikančius žmones, todėl, pvz., ne visas kavinių personalas rimtai žiūri į savo poreikius išsakantį klientą – galvoja, “ai, dar vienas madų besivaikantis hipsteris, nenumirs, jei patiekalą pašlakstysiu bešameliu”.

Nuo tokio aplaidumo kenčia tie, kurie jautrumo glitimui neišsigalvoja. Kam gi patiktų, jei jo sveikatos sutrikimas būtų laikomas mados vaikymusi? Kam patiktų būti patrollintam kavinėje?

Šaltiniai

[14] Croall, I. D., Aziz, I., Trott, N., Tosi, P., Hoggard, N., & Sanders, D. S. (2019). Gluten Does Not Induce Gastrointestinal Symptoms in Healthy Volunteers: A Double-Blind Randomized Placebo Trial. Gastroenterology, 157(3), 881–883. https://doi.org/10.1053/j.gastro.2019.05.015
[15] Andrén Aronsson, C., Lee, H. S., Hård Af Segerstad, E. M., Uusitalo, U., Yang, J., Koletzko, S., … Agardh, D. (2019). Association of gluten intake during the first 5 years of life with incidence of celiac disease autoimmunity and celiac disease among children at increased risk. JAMA – Journal of the American Medical Association, 322(6), 514–523. https://doi.org/10.1001/jama.2019.10329
[16] Busby, E., Bold, J., Fellows, L., & Rostami, K. (2018). Mood Disorders and Gluten: It’s Not All in Your Mind! A Systematic Review with Meta-Analysis. Nutrients, 10(11). https://doi.org/10.3390/nu10111708

Apibendrinimas

Yra žmonių, kuriems mityba be glitimo/kviečių iš tiesų pagerina savijautą ir gyvenimo kokybę. Mes iki galo nežinome, kodėl jų kūnai taip reaguoja, tačiau žinome, kad kaltininkas tik retu atveju yra glitimas: kartais tai nediagnozuota celiakija, alergija arba glitimo turinčiuose produktuose esantys FODMAPs, o kartais – nocebo efektas.

Labai svarbu nustatyti tikrąsias blogos savijautos priežastis. Jei dėl jos kaltos konkrečios maistinės medžiagos, tai išsiaiškinti geriausiai padėtų profesionalus ir kantrus dietologas.

Begliuteninė dieta jokiu būdu nėra sveikatinanti – tai dieta, kurios laikytis turi tik tie, kurių organizmas į glitimą reaguoja nenormaliai. Laikyti glitimą visuotiniu nuodu vien dėl to, kad į jį audringai reaguoja nedidelė dalis organizmų – tas pats, kaip ir prakeikti žemės riešutą vien dėl to, kad 1-3% žmonių jiems alergiški. 

BONUS: Maisto netoleravimo testai

Tiems, kurie neįdėmiai skaitė, skiriu bonus skyrių. 😀 Tekste jau dukart kartojau, bet pakartosiu trečią: maisto netoleravimo testai, dar žinomi kaip padidėjusio jautrumo maistui (angl. food sensitivity) arba imunoglobulino G (IgG) testai, neparodo nieko realaus ir ragina žmones be reikalo atsisakyti daugybės maistingų ir nepavojingų produktų. Šių testų nerekomenduoja jokie įrodymais grįstą mediciną praktikuojantys specialistai.

“It is important to understand that this test has never been scientifically proven to be able to accomplish what it reports to do. The scientific studies that are provided to support the use of this test are often out of date, in non-reputable journals and many have not even used the IgG test in question. The presence of IgG is likely a normal response of the immune system to exposure to food. In fact, higher levels of IgG4 to foods may simply be associated with tolerance to those foods.”  

Tai nėra tas pats, kad IgE testai, kurie naudojami alergijoms nustatyti. Jei pirmieji testai gali būti naudojami kaip pagrįsta diagnostikos priemonė, IgG tyrimai neparodo nieko informatyvaus. Pikta ir apmaudu, kad net ir rimtos kraujo tyrimų laboratorijos ramiausiai naudojasi žmonių neišmanymu ir už bereikšmį testą plėšia 150-500 Eur. Kiek žinau, būrėjo paslaugos pigesnės ir tikriausiai ne mažiau “tikslios”.

Jeigu koks nors egzpertas jums siūlo pasidaryti IgG testą, bėkite nuo jo kuo toliau.

Skaitiniai, klausalai, žiūralai