Šiandien buvo pirmas kartas, kai visiškai nepažįstamas žmogus gyvai pagyrė mano ŠIAIP TAI. Koks geras jausmas! Man labai smagu rašyti, bet dar smagiau žinoti, kad kažkas skaito ir jaučiasi dėkingas. Tai važiuojam.

Amazonijos miškų gaisrai, mikroplastikų poveikis sveikatai, pseudomokslinis asmenybės testas, įtraukiančios istorijos kaip priemonė sustiprinti faktus.

Amazonijos liepsnos

Na… Turbūt jau žinot, kad dega Amazonės miškai. Medijoj ir asmeniniuose profiliuose pasipylė tiek emocijų ir memų, kad viskas atrodo vienareikšmiškai – absoliuti, dar neregėta kataklizma, nes mėsininkai padeginėja miškus, kad turėtų kuo daugiau ploto savo ūkiams. Kiti tuo tarpu turi kitą vienareikšmį paaiškinimą: ir vėl tie jautrūs žalieji verkšlena, miškai kasmet dega, tai visiškai natūralu ir normalu.

Visą savaitę tarp darbų bandžiau prasimušti pro memus, emocijas ir savo pačios išankstinius įsitikinimus. Dar daug kas neaišku – turbūt paaiškės tik po kurio laiko, kai bus aiškūs gaisrų židiniai, žalos mastai ir t. t. (Tik turbūt tada jau būsim pamiršę Amazonę, nes baiminsimės dėl ko nors kito.) Bet noriu kai ką akcentuoti.

Visų pirma, patikslinkime vieną daug kur kartojamą skaičių. Amazonės miškai nepagamina 20% pasaulio deguonies, kaip kad sako Prancūzijos prezidentas ir žvaigždūnai. Skaičius artesnis 6%. Fotosintezė išvis nėra esminis deguonies šaltinis:

„In fact nearly all of Earth’s breathable oxygen originated in the oceans, and there is enough of it to last for millions of years. There are many reasons to be appalled by this year’s Amazon fires, but depleting Earth’s oxygen supply is not one of them.“

Pamiršus šitą mitą, gaisrai Amazonės miškuose vis tiek kelia pavojų – jei ne mums visiems uždusti, tai vietiniams gyventojams, biologinei įvairovei ir klimatui. Turbūt sunkiau išprovokuoti visuomenės susirūpinimą dėl dalykų, kurie visiškai tiesiogiai jų neliečia, bet dėl to neverta pasitelkti klaidingos statistikos – vėliau tokia statistika gali būti panaudota kaip priemonė diskredituoti susirūpinusius: „Ai, tie verksniai naivuoliai dalinasi iš nežinia kur ištrauktais skaičiais ir net nesupranta, kokiu deguonimi kvėpuoja.“

Kitas kai kur minimas skaičius teisingas – Amazonės miškuose yra „užkonservuota“ apie 25% pasaulio anglies. Degant miškui, į atmosferą išsiskiria CO2 – šiltnamio dujos. Turbūt jums teko girdėti apie klimato kait(r)ą. Tai va, čia susiję. Plius, mažėjant Amazonės miškų plotams, gali sutrikti lietaus ciklai ir kituose pasaulio regionuose.

Daug straipsniuose, Twitteryje ir memuose naudojamų nuotraukų – ne šių metų ir ne iš Amazonės. Nėra esminis dalykas, bet visai geras pavyzdys, kaip nepasitikrinus šaltinių lengva platinti klaidingą informaciją.

Savaiminiai gaisrai Amazonijoje dėl didelės drėgmės kyla retai – nebent kirtimuose, kuriuose nėra tiek šešėlio ir saulė kepina stipriau. Bet šiaip gaisrai dažniausiai kyla dėl padegimų. Padegimai Amazonijoje – nieko naujo. Vietiniams verslams įprasta išdeginti savo žemes (ne miškus), kad jas būtų galima vėl užsėti. Tai, kad kažkas įprasta, nereiškia, kad tai gerai ar kad nekenksminga, be to, kiek tų padegimų būna ir kiek jų išplinta į miškus – tiksliai nežinom. Šių dienų gaisrų mastai ir žala taip pat dar nėra aiškūs, situaciją bandoma įvertinti žiūrint į vaizdus iš satelitų:

„The vast majority look like maintenance fires set on already cleared land, which farmers might be burning to reduce vegetation cover in expanding land use, pastures in most cases. And some of it is pretty inscrutable—sometimes it’s probably escaped fires. For example, you might see a big fire in the west near [Brazil’s] border with Bolivia, and you can pretty much infer that it started down on a pasture on a ranch, and then up an escarpment and burned a huge area of grassland in a park.“

Tik atsodinti sunaikintus miškus neužtenka:

„Restoring the rainforest is no easy task either. It requires not just planting trees but bringing back an ecosystem, including the wildlife, waterways, and other plants, each acting in balance with one another. It’s a process that could take decades.
Some regions, such as those deforested for mining and oil drilling, may have severe contamination of the water and soil, which would require extensive remediation before a forest could return.“

Brazilija yra viena iš stipriausių mėsos eksportuotojų, dalis iškertamų plotų naudojami būtent gyvulininkystei, tad Amazonės miškų padegimais pasipiktinusieji skatina atsisakyti mėsos ir taip išgelbėti mišką. Šauni mintis, aš visada esu už kaip įmanoma mažesnį mėsos vartojimą ar jos atsisakymą. (Bet teisybės dėlei, bent anksčiau braziliška mėsa į Lietuvą nebūdavo importuojama, tad tokia asmeninė iniciatyva kažkiek padės Žemei, bet vargu, ar padės Amazonės miškams.)

Mėsos atsisakyti – šaunu, bet miškų naikinimas – sisteminė problema, kurią būtina spręsti sistemiškai. Auditai, kontrolė, tvarkymai, atsodinimai ir apskritai visa rūpinimąsi mišku apimanti biurokratija kainuoja milijardus, ir vienai valstybei su tuo susitvarkyti tai gali būti per didelis finansinis krūvis. Kaip suprantu, pagalba siūloma, bet politikai užsiima vaikų darželiu Twitteryje

Taigi, nors be Amazonės miškų mes neuždusim, jų gaisrai ir nykimas – biologinei įvairovei ir klimatui grėsmę kelianti sisteminė problema, kurioje dalyvauja politikų intrigos ir kaprizai, verslo interesai, tinkamos kontrolės nebuvimas ir dar kažin kas. (Bet už tai, kad atsisakysit ar racione sumažinsit mėsos, kaip sakant, niekas per galvą neduos…)

PSO apie mikroplastikus: nėra įrodymų, kad jie kenktų žmogaus sveikatai – reikia daugiau kokybiškų tyrimų

Čia vienas iš tų nemalonių momentų, kai išvada nėra tokia, kokios tikėjaisi. Taigi, PSO atliko krūvos mikroplastiko tyrimų analizę ir nustatė, kad bent jau kol kas nėra įrodymų, kad mikroplastikai gaunami su maistu ar vandeniu kenktų žmogaus sveikatai. Tai nereiškia, kad jie nekenkia – tiesiog iki šiol surinkta per mažai kokybiškų tyrimų, tad nėra mokslinio pagrindo apskritai kažką teigti.

„There are no studies on the impacts of ingested microplastics on human health and there are only a limited number of animal studies of questionable reliability and relevance. Some data suggest a very limited uptake and impact of microplastics <50 μm in laboratory animals at high concentrations, but the relevance to humans is unknown. These studies require confirmation under realistic exposure conditions before firm conclusions can be drawn.“

Mikroplastikai – tai maži plastiko gabalėliai, kurie susidaro po truputį yrant plastikui. Šiuo metu jų randama praktiškai visur: ore, jūros vandenyje, nuotekose, maiste, geriamame vandenyje (tiek iš krano, tiek buteliukuose). Įprasta manyti, kad būdami visiškai maži, jie su maistu (pvz., žuvimi) ir vandeniu gali lengvai patekti į žmogaus ar kitų gyvūnų organizmą ir kaip nors pakenkti, bet remiantis PSO analize, šis manymas kol kas neturi pagrindo. Nors mikroplastikus netyčia geriame ir valgome ne vieną dešimtmetį, nepastebima akivaizdžių sąsajų tarp jų suvartojimo ir sveikatos problemų. Nėra duomenų, kurie rodytų galimą mikroplastikų toksiškumą ar kitokią žalą organizmui.

Išvada: reikia daugiau tyrimų.

Taigi, sveikatos argumentas kalbant apie neapgalvotą plastiko naudojimą bent jau kol kas atkrenta. Kaip ir kadaise atkrito argumentas, kad ekologiškas maistas sveikesnis nei neekologiškas. (Bet niekam tai nerūpi – šis mitas gyvuoja kaip gyvavęs. 😀 ) Šiek tiek ramiau, kad mikroplastikai bent jau akivaizdžiai mūsų nežudo, bet ir gaila dėl gero argumento. 😀 Daugeliui asmeninė sveikata turbūt aktualiau nei tai, kaip pasaulis atrodys po 50 metų, tad bus sunkiau žmones motyvuoti vartoti mažiau plastiko be bauginimų apie baisius mikroplastikus, kurie užkimš jų arterijas, vaikus pavers autistais ir atims vaisingumą.

O šiaip tai plastikas plastikui nelygus – kartais tai gali būti net aplinkai draugiškesnis pasirinkimas nei koks ekologiškos medvilnės maišelis. Sudėtingi dalykai.

MBTI asmenybės testas – įdomus žmonėms, bet ne psichologams

(Lyg psichologai būtų ne žmonės.) Tikriausiai bent kartą gyvenime esat darę MBTI (Myers-Briggs Type Indicator) testą, kuris nustatė jūsų charakterio tipą, telpantį į 4 raides, arba bent jau matėte kur nors žmogų, kuris apibūdindamas save prie zodiako ženklo, batų dydžio, mėgstamiausio patiekalo ir kitų esminių asmenybės charakteristikų būtinai priduria 4 raides – tarkim, INTJ.

Jei nedarėt, visai įdomi patirtis. MBTI testo pabaigoje prie 4 raidžių pateikiamas gana išsamus jūsų asmenybės aprašymas: stiprybės ir silpnybės, elgesys ir poreikiai romantiniuose santykiuose, darbo vietoje ir t. t. Atrodo, wow, rašo grynai apie mane!

Hint: Forerio efektas – žmonių polinkis vertinti abstrakčius, daugeliui tinkančius teiginius apie jų asmenybę kaip itin detalius ir tikslius. Šiuo efektu paremti visokie horoskopai, veidotyros ir kitos su mokslu nieko bendro neturinčios į asmenybę orientuotos praktikos.

Gerai jau gerai, MBTI testas nėra tik Forerio efektas – kažkiek mokslo pėdsakų jame yra, bet jis yra kurtas verslo tikslais, o jam palankius, metodologinių netikslumų pilnus tyrimus atlieka patys testo kūrėjai. Tuo tarpu su verslu nesusiję psichologai šio testo nenaudoja asmenybei tirti, nes jis neatitinka mokslinių standartų ir vienintelė validi (kažką daugmaž tikslaus parodanti) jo skalė yra intraversija-ekstraversija.

Smagu, kad žmonės bando save geriau pažinti, bet nesmagu, kai abejotinos vertės testas tampa standartu ir skatina nepagrįstai dėlioti save ir kitus į dėžutes.

„And, in fact, most people are close to the average, and relatively few people are at either extreme. By placing people into tidy boxes, we are separating people who are in reality more similar to each other than they are different.“

Jei psichologas sugalvos jums atlikti MBTI testą – bėkit.

O jeigu mėgstat testukus, siūlau labai smagų racionalumo testą – pabaigoje irgi gausite labai išsamų savo mąstymo stiliaus aprašymą!

Kas būna, kai faktus įpini į emocingą istoriją

Užsienio žiniasklaidoje labai madinga net mokslines naujienas pristatyti pagal tokią klišę: pirmiausia pasakojama labai detali ir jautri žmogaus (sergančio arba kažką naujo sukūrusio/atradusio mokslininko) asmeninė istorija, tada pristatoma šiek tiek mokslinių detalių, ir viskas užbaigiama jautriosios istorijos atomazga: kažkas pasveiko, kažkieno gyvenimo kokybė ženkliai pagerėjo, kažkas gavo apdovanojimą už savo 25 metų darbą… Lietuvoje irgi pasitaiko šios klišės užuomazgų, bet daugiausia tai turbūt verstiniai straipsniai. (Pasidalinkit pavyzdžiais, jei prisimenat.)

Tuos, kurie nori tiesiog faktų ir naujienų (pvz., mane), toks emocinis naratyvas tikriausiai erzina ir gal net išmuša skepticizmo saugiklius: „Gerai gerai, supratau, dieną naktį dirbai prie šito vaisto 20 metų ir dėl to tave paliko žmona, bet papasakok, kiek jis veiksmingas… *prascrollina pusę straipsnio* aaa, dar tik eksperimentuoji ląstelių kultūrose? Nu aišku…“ Bet yra tokių žmonių, kuriems „sausos“ naujienos kitaip nesiskaito – tik per emocinę prizmę.

Ir čia kyla galimybė manipuliuoti: viena vertus, pritraukti žmones, kad jie iš viso spaustų ant antraščių ir skaitytų, kita vertus, ne tokius jau tvirtus faktus pateikti kaip super reikšmingus.

Kas įdomu, kad bent jau pagal naują tyrimą, toks faktų įpynimas į istoriją gali sustiprinti silpnus teiginius, bet sutrukdyti tvirtiems faktams – pristatomi per akivaizdžiai įtikinti siekiančią istoriją jie atrodo įtartiniau.

Norint išvengti manipuliavimo emocijomis, visada naudinga prisiminti pagrindinius mokslo naujienų tikrinimo principus: pasigooglinti cituojamą studiją, patikrinti, ar patikimame žurnale ji publikuojama, ką tiksliai ji tyrė ir nustatė, ką sako kiti tyrimai, metaanalizės, sveikatos organizacijos.

Podcastai

The Savvy Psychologist: How To Survive as a Night Owl in a 9-to-5 world

Pažįstu daug žmonių, kurie kankinasi būdami „pelėdomis“ (t. y. linkę naktinėti ir keltis vėliau) ir bandydami funkcionuoti „vyturiams“ visiškai pritaikytame pasaulyje. Darbas nuo 9 ryto – jūs gal juokaujat?! Už tokį terorą belieka atsigriebti savaitgaliais ir atsimiegoti iki pietų. Toks atsigriebimas savaitgaliais gali būti vadinamas socialiniu jetlag’u (atsiprašau, socialiniu laiko juostų pakeitimo sindromu…) Aš kažkada irgi buvau iš tų pėlėdų, bet su metais persiorientavau į vyturius. Persiorientuoti man labai padėjo viena taisyklė: visada, net ir savaitgaliais, keltis tuo pat metu. Bet yra ir daugiau nesudėtingų būdų padėti sau prisitaikyti – apie juos šiame trumpame podcast’e.

Beje, labai įdomi knyga apie miegą – Why We Sleep.

Stuff You Should Know: Nuclear Semiotics: How to Talk to Future Humans

Čia toks pamąstymui. Kaip žmones (ar kitus protingus organizmus), gyvensiančius Žemėje po, tarkim, 50 000 metų, perspėti, kad jie nesiartintų prie vietų, kuriose užkasėme radioaktyvias atliekas? Koks būtų laikui ir kontekstui nepavaldus simbolis, kokia medžiaga galėtų atlaikyti gamtos kataklizmas? Jei klausysit podcasto ir sugalvosit savo variantą – pasidalinkit idėjomis. Aš nieko nesugalvoju – atrodo, kad tai neįmanoma. 😀


Patiko? Prenumeruok!