Šokoladas ir depresija, kava ir svorio metimas, smurtiniai vaizdo žaidimai ir polinkis smurtauti, ne viskas ekologiška, kas ekologiškumu žiba…

Šokoladas negydo nuo depresijos

Neseniai išėjo studija, „įrodanti“, kad juodasis šokoladas gydo nuo depresijos. Žiniasklaida puolė transliuoti šią puikią žinią šokolado mėgėjams ir depresija sergantiems, visiškai nepasigilinusi į pačią studiją. Štai ir Delfi skuba pranešti:

„Tie žmonės, kurie dviejų parų laikotarpiu valgė bent šiek tiek juodojo šokolado demonstravo 70 proc. mažiau su depresija siejamų simptomų nei tie, kurie šokolado nevalgė visai. Tai – milžiniškas skirtumas.“

Aha aha, tai jau tikrai. Iš viso tirta 13626 žmonių, iš jų 1332 (11 %) per pastarąsias dienas prisiminė valgę šokolado, iš jų 148 (1,1 %) valgė juodąjį šokoladą. Būtent šioje 148 žmonių imtyje užfiksuotas tas „milžiniškas“ skirtumas. Matematiškai tas skirtumas teisingas, bet pavertus tai paprastais skaičiais, akivaizdu, kad 70 % – klaidina ir sudaro didesnį įspūdį. Juodąjį šokoladą valgiusiųjų imtyje tik du žmonės apskritai nurodė jaučiantys depresijos simptomus – kaip gi galima remiantis tokiais duomenimis tvirtinti apie bent kokį priežastingumą?

„…this study looked at an association between diet and depression in the general population. It did not gauge causation. In other words, it was not designed to say whether eating dark chocolate caused a reduction in depressive symptoms.“

Šokoladas – tiesiog skanus desertas. Mėgaukitės juo su saiku – tam nereikia jokių papildomų pretekstų. O jei išgyvenate depresiją, geras psichologas daug geriau nei bet koks šokoladas. (Gaila tik kad brangiau…)

Kava nepadeda numesti svorio

Bent jau ne remiantis smagiausiai pastaruoju metu cituojamu tyrimu apie tai, kaip kava neva padeda „deginti ruduosius riebalus“. TV3.lt:

„Kava pakėlė rudųjų riebalų temperatūrą, o tai reiškia, kad šis gėrimas padeda juos deginti.“

Oho, wow, kur mano kava? Dzin, kad eksperimentas, kur stimuliuojami rudieji riebalai, atliktas laboratorijoje su ląstelių kultūromis. Dalis eksperimento atlikta ir su žmonėmis, bet jų buvo… devyni. Ir temperatūros kaklo srityje pakilimas visiškai nereiškia, kad ten dega kokie tai riebalai. Su 9 žmonių imtimi net neaišku, ar tai nėra paprasčiausias atsitiktinumas.

Firstly, although the study showed an increase in skin temperature after drinking coffee, the statistical analysis for the human experiment doesn’t include enough data to accurately compare the coffee and water groups, which prevents meaningful conclusions. That is, it doesn’t use appropriate methods we apply in science to decide if something really changed or only happened by chance.

Net jei laboratoriniai eksperimentai pasiteisintų žmogaus organizme, tokiam efektui išgauti reikėtų kokio 100 puodelių kavos per dieną. 😀

Kava yra nuostabus gėrimas, bet neverta dėti vilčių, kad ji už jus numes nereikalingą svorį.

Smurtiniai vaizdo žaidimai neskatina smurtauti

Visais laikais visuomenė panikuodavo, kad kažkas moraliai sužlugdys ateities kartas. Tik vis keičiasi panikos objektas: anksčiau tai buvo romanai (taip taip, bijota, kad žmonės prisiskaitę romanų nebeskirs fikcijos nuo realybės ir pradės kažkaip amoraliai elgtis) arba komiksų knygelės (sakė, Betmeno ir Robino santykiai skatina vaikus tapti homoseksualiais), o dabar – žaidimai. Vaikai sėdi sau prie kompo, šaudo ir gaudo, o tada sugalvoja pašaudyt realybėje. Gerai, gal ne visi eis šaudyt, bet bent jau ką nors primušti tai tikrai.

Bet, kaip sako žaidimų psichologinę įtaką tyrinėjantis Dr. Patrick Markey:

„Our panic goes ahead of the research.“

Laimė, toks panikavimas neturi pagrindo – atsiminus mano Counter-Strike kupiną vaikystę, aš ne ŠIAIP TAI dabar rašyčiau, o žmones iš pasalų su peiliais badyčiau. Ir aš nesu išimtis – nors video žaidimus šiais laikais žaidžia per 70 % jaunimo, nepanašu, kad iš jų išaugtų žudikai. Sulig populiarėjančiais šaudau-gaudau tipo žaidimais, smurtinių nusikaltimų kiekis mažėja. Tas pats pastebima ir su kita medija – pvz., veiksmo ir siaubo filmais. Sakytum, paradoksalu, bet nebūtinai: tu negali daryti nusikaltimų, jeigu sėdi prie kompo ar kino teatre.

Dr. Patrick Markey pasakoja, kad pažiūrėjus į masinius šaudymus mokyklose (po kurių dažniausiai paūmėja moralinė panika dėl žaidimų), tik 20 % žudikų žaidė smurtinius žaidimus. Gerokai mažiau nei bendra populiacija. Panašu, kad tokie žaidimai šiais laikais yra normalus ir adaptyvus užsiėmimas, ir jei vaikas tuo nesidomi, tai gali būti ženklas, kad jis yra linkęs į socialinį izoliavimąsi.

Čia tik iliustratyvi statistika, kuria remiantis tikrai nereikia versti vaikų žaisti smurtinius žaidimus, nes visi taip daro – tiesiog verta atkreipti dėmesį, ar vaikas nesijaučia vienišas, kuo jis užsiima. Basic parenting.

Teisybės dėlei, kai kurie eksperimentai užfiksavo, kad pažaidus brutalų žaidimą padidėja žmogaus agresija – pvz., žmogus nurodo, kad jaučiasi agresyviau, arba visiškai neįtikėtino keistumo eksperimente aštrumo nemėgstančiam žmogui įdeda daugiau aštraus padažo. (Taip.) Bėda su jais ta, kad neaišku, kiek tokia agresija atsispindi realiame gyvenime ir apskritai ar tokios formos agresija yra tolygi žiauriam elgesiui. Jeigu aš pažaidusi Counter-Strike subjektyviai įvertinu, kad taip, jaučiu šiek tiek agresijos – ar tai nulems mano žiaurų, neempatišką elgesį ir realų smurtą?

The research is plagued by explanations that don’t isolate “violence” as a factor by itself. I may respond more aggressively after playing Mario Party 9 than after playing a cooperative game, but the response might be about excitement, adrenalin, or competition, rather than violence.“

Polinkis smurtauti – kompleksinis dalykas, kurį nulemia psichologiniai aspektai, socialinė aplinka, susidūrimas su smurtu, įgimtas polinkis į agresiją… Tokį polinkį turinčiam žmogui žaidimas gal ir gali prisidėti prie visos šitos puokštės, bet tai nėra bendra tendencija – statistika to nerodo, nusikaltėlių profiliai to nerodo, asmeninės žmonių patirtys to irgi nerodo. Tad kaltinti kompiuterinius žaidimus dėl visuomenės negandų – netikslu. Tai nukreipia kalbą nuo smurtą sąlygojančių socialinių aplinkybių, psichikos sveikatos sistemos spragų ir t. t.

Ne viskas ekologiška, kas skamba ekologiškai

Kuo daugiau domiuosi ekologija, tuo viskas painiau atrodo. Ypač domintis situacija Lietuvoje: ką iš tiesų perdirba, kiek perdirba, ko geriau nemesti į rūšiavimo konteinerius, kad nesutrukdyčiau perdirbimo įmonių darbo? Perklausius Išpakuota podcast’ą, supratau, kad ne aš viena pasimetusi – informacijos ir skaidrumo tikrai trūksta.

Šioje temoje tiek daug greenwashingo ir ne ten nukreiptų baimių, kad kartais nusvyra rankos ieškant ko nors racionalaus. Minėtas Išpakuota podcastas man – tikrai smagus atradimas. Ir dar lietuviškas!

Kartais net patys intuityviausi dalykai gali būti daug labiau teršiantys nei „blogoji“ jų alternatyva – pvz., ekologiška medvilnė. Arba medžiaginiai maišai. (Net ir panaudojant juos kelis tūkstančius kartų…) Ups. O kartais net mažytė smulkmenėlė kaip cigaretės nuorūka gali stipriai pakenkti ekosistemai.

Podcastai

Every Little Thing: Fruit Flies: Seriously, Where Do They Come From?

Vaisinės muselės žiauriai nervina. Nežinia, iš kur jos atsiranda, bet jau kai atsiranda, tai pulkais – net katinai nesivargina jų gaudyti. Bet nors jos randamos praktiškai kiekvienuose namuose, kuriuose ilgiau nei vieną dieną užsistovi koks nors vaisius, kiek mes apie jas žinom? Pvz., pasirodo, poniutės maitinasi ne pačiais vaisiais, o visokiomis ant vaisių susikaupusiomis bakterijomis ir mielėmis. Nusiurbia mūsų maistą kaip kokie siurbliai. Ačiū, drozofilos.

Gastropod: Omega 1-2-3

Omega-3 gerai širdžiai, smegenims, odai, jaunystei, durų vyriams sutepti… Kodėl ši riebalų rūgštis tokia naudinga ir kodėl mes niekinam Omega-6? Pasirodo, daugelis teiginių apie Omega-3 naudą ir veikimą yra tik teoriniai – empiriškai dar neišsiaiškinta, kaip ten kas veikia, kiek ko mums reikia ir t. t. Kitas dalykas – panašu, kad jei su maistu gaunama šiek tiek Omega-3, papildai, geriami tik dėl visa ko, praktiškai beverčiai. Ir jų išgavimas, kaip ir apskritai mūsų pamišimas dėl omegų, nėra labai draugiškas aplinkai procesas. Apie visa tai – podcaste.

Beje, po truputį pildau savo rekomenduojamų podcastų sąrašą.

P. S.

Gavau pozityvaus dėmesio iš dekonstruoju.lt talpintojo Hostinger. Štai kokį video apie ŠIAIP TAI susuko. Jeigu ir jums kirba noras rašyti – rašykit. Įsijunkit notepad’ą ir pirmyn. O visa kita kažkaip išsispręs. 🙂


Nepraleiskit naujienų – prenumeruokit naujienlaiškį! (Jei patvirtinimo laiškas nukeliaus į SPAM aplanką, pažymėkit, kad tai ne spam. Ačiū!)

Ankstesni Weekly Digest

ŠIAIP TAI Digest #10

Sveiki sveiki! Kai paskutinį kartą prisdėdau parašyti jums naujienlaiškio, iš jo nejučiom gavosi atskiras tekstas apie raudonos mėsos kontroversiją. 😀 Ir, jei nematėt, dar subaksnojau knygos apie kofeiną apžvalgą ir jonizuoto šarminio vandens dekonstrukciją. Keista, kad 2019-aisiais vis dar veikia toks kaubojiškas vandens jonizatorių marketingas. O ką veikia mokslo pasaulis? Šiandien eteryje: pozityvus mąstymas kaip vaistas, spontaniški atsakymai kaip Tikroji Tiesa, kokosų aliejus, žalioji arbata, ką reikia žinoti apie metaanalizes ir kodėl, po galais, tas mokslas – toks neapsisprendęs?! (daugiau…)

Skaityti toliau ŠIAIP TAI Digest #10

ŠIAIP TAI Weekly Digest #8

Šiandien buvo pirmas kartas, kai visiškai nepažįstamas žmogus gyvai pagyrė mano ŠIAIP TAI. Koks geras jausmas! Man labai smagu rašyti, bet dar smagiau žinoti, kad kažkas skaito ir jaučiasi dėkingas. Tai važiuojam. Amazonijos miškų gaisrai, mikroplastikų poveikis sveikatai, pseudomokslinis asmenybės testas, įtraukiančios istorijos kaip priemonė sustiprinti faktus. (daugiau…)

Skaityti toliau ŠIAIP TAI Weekly Digest #8