Kai prasidėjo karantinas, galvojau, nu va, pagaliau turėsiu daugiau laiko dekonstrukcijoms – norimų nagrinėti temų sąrašas tikrai nemažėja, o ir labai įdomių jūsų užklausų gaunu. Bet dabartinė situacija tokia įdomi, kad negaliu jos nestebėti ir nesekti. Dekonstrukcijos palauks – nejučiom vėl prikaupiau skaitinių, kurie gal ir jums pravers. Daugiausia kalbėsiu apie pandemiją lydinčią infodemiją.

COVID-19 pandemiją lydinti infodemija

Apie jokią kitą pandemiją pasaulis tiek nekalbėjo, kiek apie šią. Praktiškai visi mano prenumeruojami šaltiniai susifokusavo ties korona, per LRT žinias praktiškai visos naujienos – apie koroną, podcast’ai, kad ir kokios tematikos būtų, būtinai turi išleisti bent vieną su korona susijusį epizodą, va ir aš jau antrą Digest’ą rašau…

Tai nėra blogai. Informacijos amžius, jautri tema, visus liečia – suprantama. Bet gausiame naujienų sraute yra pavojingų niuansų, kuriuos reikia žinoti ir pastebėti.

Skubotas moksliniuose žurnaluose dar nepublikuotų tyrimų rezultatų viešinimas

Mes norim naujienų (arba mums atrodo, kad norim 🙂 ). Kas vyksta? Ar jau sukurti vaistai? Ne? O dabar? Dar ne? Gal virusas silpsta? Stiprėja? Kas vyksta?? Bet iš kur žurnalistams gauti tų naujienų, jei mokslinių tyrimų atlikimas, juos lydinčių straipsnių rašymas bei publikavimas užtrunka ilgokai? Galima laukti. Arba kuistis po preprintų serverius.

Until COVID-19 there was no reason for the press to pay attention (to preprints) because they could count on the journals to curate what they felt was most important, most impactful,” said one of medRxiv’s founders, Joseph Ross, MD, a professor of medicine and public health at the Yale School of Medicine. “But now it’s chaotic. Science is moving really quickly and we’re all trying our best to understand things.”

Tai tokie serveriai (pvz., medRxiv, bioRxiv), į kuriuos mokslininkai kelia savo dar niekur nepublikuotus tyrimus ir straipsnius. T. y. į juos keliamas turinys nėra recenzuotas kitų ekspertų (angl. peer-reviewed) ir nežinia, ar jis išvis kada nors bus kur nors publikuotas. Kartais į tuos serverius įkeliama labai gerų darbų, kartais – visiškų kliedesių. Jie skirti mokslininkams, kad šie galėtų stebėti, kaip vystosi jų srities tyrinėjimai, suteikti vieni kitiems grįžtamąjį ryšį, ir pan.

Ir ne pandemijos metu turėjom daug problemų su tiksliu mokslinių naujienų pristatymu, o su dabartiniais naujienų generavimo tempais tos problemos – dar akivaizdesnės. Pasitaiko, kad naujienose preprintai cituojami kaip patikimas mokslinis šaltinis. Net ir kur nors tekste paminint, kad tyrimas dar tik laukia publikavimo, vargu, ar visi skaitytojai supranta, kas turima omenyje. Juk jeigu yra tyrimas, yra rezultatai, ko čia dar norėt?..

Tiesa, ir patys autoriai skuba dalintis savo preprintais – gal galvodami, kad jų tyrimas yra kažkoks esmingai svarbus, gal norėdami žiniasklaidos dėmesio, gal reklamuodami savo laboratoriją, gal dar kokių tikslų turėdami. Dabar madinga apie savo naujus, dar neišleistus tyrimus pirmiausia paskelbti Twitteryje – jei tema aktuali, žmonės dalinasi, preprintas cirkuliuoja, o jo preprintiškumo faktas gali tyčia arba netyčia kažkur pasimesti.

Nemanau, kad preprintų serveriai yra blogis – jie atlieka labai svarbią funkciją. Blogai tik tai, kad moksliškai neraštingai auditorijai skubama transliuoti naujienas apie dar tik besivystantį mokslą, taip ją klaidinant ir/ar stiprinant stereotipą, kad „ai, tie mokslininkai neapsisprendę – kasdien patys sau prieštarauja“.

Šiuo metu moksliniai žurnalai tvinsta nuo įvairiausio lygio paraiškų, ekspertai pluša, stengdamiesi užtikrinti, kad moksliniuose žurnaluose pasirodytų tik aukštos kokybės, patikimi tyrimai, bet ir tai ne visada pavyksta atfiltruoti per daug skubotai sudėliotus, spragų turinčius tyrimus. Tai įsivaizduokit, kas vyksta preptintų serveriuose, kuriuose ekspertai neatlieka nuodugnaus tikrinimo.

Before the pandemic happened, I was asked to review maybe one to two coronavirus papers per year,” says Andrew Ward, a computational biologist at the Scripps Research Institute who has researched coronaviruses for a number of years. “I am now getting three to four requests per week and have been reviewing one per week.”

Kai skaitot naujienas, atkreipkit dėmesį, ar tyrimas, kuris cituojamas, yra publikuotas moksliniame žurnale, ar tik ištrauktas iš preprintų serverio – pvz., medRxiv, bioRxiv, preprints.org.
(Tiesa, tai, kad tyrimas išspausdintas žurnale, nebūtinai reiškia, jog jis labai geras, bet vis šioks toks saugiklis. Čia – daugiau patarimų, kaip patikrinti, ar tyrimas rodo tai, ką skelbia žiniasklaida.)

Fake news, iškreipta informacija ir konspiracijos teorijos

Didelis informacijos srautas gali būti paradoksalus: atrodo, info tiek daug, bet nebespėji jos sekti ir galų gale nieko nebesupranti.

Historically, the biggest challenge for communities experiencing a crisis event was often a lack of information, especially information from official sources. In that void, people would share information with their families, friends, and neighbors to try to make the best decisions. In the connected era, the problem isn’t a lack of information but an overabundance of information and the challenge of figuring out which information we should trust and which information we shouldn’t trust.“

Asmeninis gyvenimas sutrikdytas, dėl ateities niekas neaišku, pats virusas irgi kažkoks neaiškus, netikėtai užklupo, žmonės pikti, į parduotuves kasdien vaikšto dėl vieno čipsų pakelio, dar tie politikai… politikuoja. Aš tokią visuomeninę situaciją pavadinčiau emociniu visuomenės išklerimu. 😀

Tokioj stadijoj nesunku sklisti melagienoms (angl. fake-news): visi viskuo dalinasi, rodos, nėra laiko tikrinti šaltinius ir faktus. Norisi ir pačiam į tą „operatyvų“ žinių srautą įsitraukti, geranoriškai kažkuo iš pažiūros naudingu ar informatyviu pasidalinant. Tik kad tai gali būti netiesa: ne tik skuboti, kreivai-šleivai realybę atspindintys straipsniai, cituojantys preprintus, bet ir tyčia iškreipta informacija. Ja gali būti siekiama pritraukti daugiau lankytojų į reklamų prigrūstą puslapį, o gal ir įvairiausiais tikslais kurstyti visuomenės nepasitikėjimą, baimę, pyktį ir kitas stiprias emocijas.

„In times of high information uncertainty and anxiety, we are particularly vulnerable to disinformation, which can take root within the collective sensemaking process. And as “participants” in online information environments, as we all are right now, this means we can end up both absorbing and spreading it.“

Ypač pavojinga, kai visuomenės pasitikėjimą praranda oficialūs šaltiniai. „Alternatyvių“ faktų skleidėjai tik to ir laukia. Yra daugybė priežasčių išlaikyti sveiką skepticizmą skaitant populiarius naujienų portalus ar klausant politikų pasisakymų, bet nėra nė vienos logiškos priežasties, kodėl turėtume nekritiškai pasitikėti „alternatyviais“ faktais iš neaiškių šaltinių.

Klystume galvodami, kad ant visokių melagienų ir nesąmonių pasimauna tik kvaili, neišsilavinę žmonės. Turim daugybę pavyzdžių, kad išsilavinimas ir aukštas statusas nuo to ne visada apsaugo.

Todėl geriau:

  1. Sustoti.
  2. Patikrinti, kokiame šaltinyje skelbiama naujiena (populiariame portale, nišiniame naujienų tinklapyje, nematytame puslapyje, copy-paste kažkieno FB sienoje).
  3. Surasti, kas dar apie tai rašo. Kokie tai šaltiniai? Ką dar jie sako?
  4. Atsekti pirminį teiginių, grafikų ir iliustracijų šaltinį. Iš kur jie? Iš pranešimo spaudai? Preprintų serverio? 2003-aisiais atliktų pratybų video? Kažkieno Twitterio?

Melagienos apeliuoja į mūsų emocijas ir nesusigaudymą, bet jos taip greitai nesklistų, jei neskubėtume viskuo dalintis. Čia ne lenktynės.

Social media doesn’t incentivise truth,” Pennycook says. “What it incentivises is engagement.”

Na, ir sąmokslo teorijos, tarpstančios info chaose. Jos visada užima mažą nišelę visuomenės gyvenimo paribiuose, bet dabar atrodo, kad sugeba prasiskverbti ir į paviršių.

Šiaip konspiracijos teorijų apie COVID-19 kūrėjų strategijos ir mąstymo būdai gana tipiški ir kitoms konspiracijos teorijoms: temoje nesusigaudančiam žmogui stiprų įspūdį palieka pateikiama „faktų“ gausa, skaičiai, citatos, grafikai, nuorodos. Bent jau kol nepradedi į tuos teiginius gilintis ir jų tikrinti. Bet tam reikia žinių, gebėjimų ir laiko. Ne visi to turi.

sąmokslo sąmokslas

Dabar ir preprintų serveriai sėkmingai išnaudojami konspiracijos teorijų kūrėjų. Jie ten kuičiasi ir rankioja padrikas citatas, neva patvirtinančias jų teiginius. Kai jų „šaltiniai“ sukritikuojami mokslininkų – visada galima apkaltinti tuos mokslininkus dalyvavimu Sąmoksle. Neatremiama klasika.

Nesiimsiu jų dekonstruoti – tai puikiai daro 15min.lt faktų tikrintojai, o kol konspiracinis importas iš užsienio pasiekia Lietuvą, jis jau seniausiai būna dekonstruotas Snopes.com. 😀

Jeigu jūsų artimasis įniko į „alternatyvius“ faktus, gal bus naudingi mano patarimai, kaip bendrauti su sąmokslo teoretiku. Tai sunku, tam reikia kantrybės, bet nu o gal.

Egzpertų nuomonės

egzpertais vadinu žmones, kurie viešai pasisako temomis, kurių objektyviai neišmano, bet dėl savo užtikrinto tono, kalbos detalumo ir plačios auditorijos sudaro kompetencijos įspūdį. Noah Harber, tyrinėjantis, kaip medijose iškraipomos mokslo naujienos, labai taikliai aprašo COVID-19 pandemiją lydinčią kitą pandemiją – DKE-19, t.y. Dunning-Kruger effect.

Signs of DKE-19 generally appear 3–5 days after learning that the word “epidemiology” is not the study of skin diseases. Symptoms vary, but include extreme claims, making charts, and publishing on Medium. Although most cases are mild or even entirely asymptomatic, the recent outbreak indicates that severe DKE-19 primarily affects men ages 24–36 working in tech, for reasons unknown to scientists who are unaccountably also men.“

Šitą efektą minėjau pristatydama nuostatų apie GMO tyrimą. Tai daugeliui mūsų būdingas savo žinių pervertinimas: kai turime šiek tiek žinių apie kokią nors temą, įsivaizduojame, kad ją išmanome geriau nei yra iš tiesų. Turėdami menkas žinias paprasčiausiai nežinome, kiek daug dar nežinome. 😀

Ačiū Jonui, kad užrodė taiklų xkcd komiksą. (Paspaudus paveikslėlis padidės.)

Komentuodami COVID-19, žmonės kartais nepajunta savo kompetencijos ribų – tarsi visi per mėnesį būtų pabaigę epidemiologijos studijas ir puikiai išmanytų ligų eigą, plitimą, prognozes, prevencijos strategijas, gydymą, vaistų kūrimo eigą ir t. t. N. Harber tai vadina „fotelio epidemiologija“. 😀 Per krepšinio čempionatus turim daug sofkutės trenerių, dažnai pasireiškia ir fotelio psichologai, ekonomistai, o dabar štai ir epidemiologija.

Normalu ir įdomu samprotauti temomis, kurių studijų nesi pabaigęs. Bėda kyla tuomet, kai fotelio epidemiologai turi didelę auditoriją ir jų nuomonė sklinda labai toli. Taip nekompetentingos nuomonės maišosi su realių ekspertų pasisakymais.

Nesiimu smerkti šio reiškinio – tik noriu atkreipti dėmesį, kokiais įdomiais laikais gyvename ir kaip skirtingo lygio informacija ir nuomonės persipina, susimaišo ir nuolat mus tvindo, paradoksaliai sukeldamos tik dar daugiau pasimetimo.

„The only way to prevent this is social media distancing. Not tomorrow. Today.“

Puiki terpė sklisti dezinformacijai atsiranda tuomet, kai ne [tik] kompetencija, o įtaigesnė kalba, juokingesni palyginimai ir didesnis sekėjų skaičius lemia platesnį nuomonės sklidimą – kai realių ekspertų pasisakymai paskęsta tarp egzpertų samprotavimų.

Hmm, gal ir aš sergu DKE-19? Reikės pasidaryti testą.

Turbūt visi mes teisūs dėl apsauginių kaukių

…ir tie, kurie sako, kad beprasmiška jas nešioti lauke, ir tie, kurie nori visur apsisaugoti ir kitus apsaugoti.

Anąsyk rašiau, kad pagal PSO kaukės rekomenduojamos tik artimai kontaktuojant su sergančiuoju arba tiems, kurie serga ir kosti/čiaudi (kad apsaugotų aplinkinius). Dabar gi Lietuvoje rekomenduojama visur nešioti kaukes, net lauke. (O nuo penktadienio galimai tai bus privaloma.) Kad ir savadarbes medžiagines, jei kitokių neturima.

Dėl kaukių veiksmingumo masinio susibūrimo vietose daug ginčų nekyla, užtat dėl jų prasmingumo lauke nesutariama. Moksliniai duomenys – bent jau tiek, kiek jų šiuo metu turima, kaip ir rodytų, kad rekomendacija kaukę ar juo labiau respiratorių nešioti lauke yra overprotekcija. Apie medžiaginių kaukių veiksmingumą turime labai mažai duomenų, bet iš to, ką turime, ir teoriškai jis atrodo gana menkas. (Bet gal geriau, negu nieko, jei atsiduriam parduotuvėj ar kitoj žmonių susibūrimo vietoj. Nors labai liūdna, kad tenka naudoti savadarbes kaukes, nes kažkas išpirko visas efektyvesnes apsaugos priemones.)

Kita vertus, norėčiau viltis, kad visuotinis kaukėtumas viruso plitimą pristabdys bent jau netiesiogiai. Gal būdami su kaukėmis nuolat prisiminsim, kad čia pas mus pandemija, jeigu ką, todėl geriau nieko nečiupinėti, laikytis atokiau nuo žmonių, kasdien nesišlaistyt po parduotuves perkant tai čipsų pakelį, tai pėdkelnes, tai du bananus. Gal.

Būtų gerai, kad kaukės nesuveiktų priešingai – nesukurtų stebuklingo skydo, su kuriuo galima ramiai visur vaikščiot, iliuzijos.

Veido pridengimą dabar matau daugiau kaip solidarumo simbolį, kuriuo rodome, kad rimtai žiūrime į situaciją ir mums rūpi aplinkiniai.

„In Asia, masks aren’t just shields. They’re also symbols. They’re an affirmation of civic-mindedness and conscientiousness, and such symbols might be important in other parts of the world too. If widely used, masks could signal that society is taking the pandemic threat seriously. They might reduce the stigma foisted on sick people, who would no longer feel ashamed or singled out for wearing one. They could offer reassurance to people who don’t have the privilege of isolating themselves at home, and must continue to work in public spaces. “My staff have also mentioned that having a mask reminds them not to touch their face or put a pen in their mouth,” Bourouiba noted.

Dar naudingų skaitinių

Podcastai

NYLA Talks: Lietuviai, pandemiją išgyvenantys svetur

1 dalis
2 dalis

Nuo Irako Kurdistano iki Baltarusijos – lietuvių yra visur. Jų patirtys – suartinančios ir truputį nuleidžiančios ant žemės. Dabar visur ne pyragai. Lietuvos situacija su kai kuo lyginant prastesnė, bet perklausiusi vis dėlto džiaugiuosi, kad šiuo metu esu Lietuvoje.

More or Less: Behind the Stats: Are more men dying from coronavirus?

Ar tiesa, kad daugiau vyrų miršta nuo COVID-19? Kodėl? Trumpa statistikos apžvalga ir pasakojimas, kuo moterų ir vyrų kūnai skiriasi kovoje su patogenais.


Šįsyk tiek. Būkit sveiki!


Jei norite tokias naujienas gauti į savo el. paštą, prenumeruokit! Nemokamai! (Jei patvirtinimas nukeliaus į SPAM aplanką, pažymėkit, kad tai ne spam’as.)