Labas, mielas šimte ŠIAIP TAI naujienlaiškio prenumeruotojų! Grįžtu su paklode įdomybių. Ne viskas šviežia, bet kartais naujienoms reikia susigulėti. 🙂 Skanaus! Šiandien eteryje:

Įdomybės apie vėžį, update’as apie marihuaną, Area 51 šturmas, paslaptinga veiperių liga, „gėjaus genas“, psichologijos tyrimų replikacijos krizė (ir krizė dėl krizės)… ir pamintijimai apie chronišką mūsų užimtumą.

Šis tas apie vėžį

The Conversation išleido labai įdomų straipsnį apie vėžį – jame pasakojama, kaip vėžys atsiranda, kas jį sukelia, ką reiškia vėžio stadijos, kaip veikia chemoterapija. Neilgas, bet naudingas skaitinys.

Kiek surūkytų cigarečių atitinka per savaitę išgertas butelis vyno?

Žinome, kad alkoholis yra kancerogenas, esantis toje pačioje kancerogenų kategorijoje kaip tabako rūkymas, bet gal nelabai susigaudom, kiek realiai vėžinių susirgimų riziką kilsteli, sakykim, saikingas alkoholio vartojimas. Ponai mokslininkai sugalvojo padėti mums susiorientuoti ir apskaičiavo, kiek surūkytų cigarečių atitinka alkoholis. Nežinau, ar tai tikrai padės, bet…

Gaunasi, kad butelis vyno per savaitę kilsteli absoliučią riziką per gyvenimą susirgti vėžiu 1% (vyrams) ir 1,4% (moterims). Rizika tarp vyrų ir moterų skiriasi ne dėl skirtingų kūno masių, o dėl to, kad moterys turi krūtis, tad turi didesnę galimybę susirgti krūties vėžiu. (Bet jis pasitaiko ir vyrams.)

Per savaitę išgertas 1 butelis vyno vyno = 5/10 cigarečių (vyrams/moterims).

Trys buteliai vyno per savaitę – atitinkamai 1,9% ir 3,6% didesnė absoliuti vėžio rizika. Jei 1000 vyrų ir 1000 moterų kas savaitę išgers po 3 butelius vyno, maždaug 19 vyrų ir 36 moterys susirgs vėžiu būtent dėl alkoholio vartojimo.

Štai visi skaičiavimai. Aišku, galutinė rizika konkrečiam žmogui susirgti vėžiu priklausys ir nuo kitų rizikos veiksnių. Galų gale dar prisideda atsitiktinumas. (Žr. The Converastion straipsnį.) Šiaip skaičiuojant bendrą populiaciją ir neišskiriant jokių rizikos veiksnių, pvz., JAV tikimybė per gyvenimą susirgti vėžiu yra maždaug 39,66% vyrams ir 37,35% moterims… (Statistikos apie riziką Lietuvoje man nepavyko rasti. Panašu, kad jos dar nėra.)

Mėgstantiems mindfuck’us

Nautilus straipsnis apie tai, kaip vėžys galėtų tapti atskiru parazitiniu organizmu. Kaip sakant, nėra nieko, ko negalėtų evoliucija. Tai tik hipotezė, bet straipsnyje nagrinėjamos gal ne taip plačiai aptariamos vėžio įdomybės. Pvz., kaip vėžys „persimeta“ į kitos rūšies organizmus.

Although the spread of a cancer to other species might seem unlikely, “it’s not unheard of,” said Athena Aktipis, an assistant professor at Arizona State University. Aktipis, who specializes in the evolution of cancer, points to cases such as that of a man with HIV who was discovered to be infected with tumor cells from a tapeworm.

Kas gero žolės fronte?

Girdėjau moteris kalbant, kad nėštumo metu parūko žolytės – sako, sumažina pykinimą. Natūrali priemonė – gal, sako, vis geriau nei vaistai. Ne. Bent jau ne vaisiui, nes marihuanos rūkymas nėštumo metu gali truktyti vaisiaus nervų sistemos vystymuisi:

„Large-scale, longitudinal studies of humans whose mothers smoked marijuana once or more per week and experimental work on rodents exposed to cannabinoids in utero have yielded remarkably consistent intellectual and behavioral correlates of fetal exposure to this drug. Some exposed individuals exhibit deficits in memory, cognition, and measures of sociability. These aberrations appear during infancy and persist through adulthood and are tied to changes in the expression of multiple gene families, as well as more global measures of brain responsiveness and plasticity.“

Ne kažką. Beje, marihuanos veikliosios medžiagos patenka ir į motinos pieną. Jos mamos organizme užsibūna ir į pieną patenka net ir praėjus kelioms dienoms po rūkymo – dar nėra aišku, ar tai gali atsiliepti vaiko fizinei ir psichinei sveikatai, bet būtų racionalu susilaikyti nuo žolės rūkymo ne tik nėštumo, bet ir žindymo metu.

O šiaip Nature išleido šaunų straipsnių apie marihuaną bloką Nature Outlook: Cannabis. Rasite straipsnių, kuriuose apibendrinami naujausi marihuanos tyrimai, nagrinėjamas CBD haipas, biurokratiniai marihuanos sudedamųjų dalių tyrinėjimo sunkumai ir absurdai, visokie bioinžineriniai kanapių auginimo sprendimai ir dar daug visko.

Area 51 „šturmas“

Jeigu kam įdomu, kas nutiko, kai atėjo ironiško FB event’o „Storm Area 51, They Can’t Stop All of Us“ diena, prie USAF bazės pasirodė koks šimtas žmonių. Jokių minių, jokių ateivių, jokių išpuolių, žmonės klausėsi „Final Countdown“ ir… tiek.


Gerai, užtenka užkandukų – einam prie long read’ų.

Paslaptinga plaučių liga, siejama su elektroninėmis cigaretėmis

NU VA, sakiau, kad man tie veiperiai įtartini!.. Gal girdėjot, kad Amerikoje siaučia keista plaučių liga: žmonės (dažniausiai – jauni ir sveiki, bet ne visada) atsiduria priimamajame, nes jiems bloga, sunku kvėpuoti, silpna, skauda pilvą ir krūtinę. Kraujo tyrimai rodo uždegimą, o jų būklė sparčiai prastėja. Ne visų simptomai, ligos eiga ar plaučių biopsijos rezultatai vienodi, bet bendrus bruožus atitinkančių atvejų jau užfiksuota virš 400, bent 6 žmonės mirė.

Vienas bendras susirgusiųjų bruožas – visi jie kurį laiką iki atsiduriant priimamajame rūkė (garino, veipino) elektronines cigaretes. SKANDALAS! Taigi sakėt, kad veipinimas nekenkia!! LRytas rašo: „Nuo elektroninių cigarečių sukeltos ligos jau mirė šeši žmonės: išvardijo simptomus“ (oi ta dramatiškai padrika antraščių daryba…) Bet dar nenustatyta, kas būtent sukėlė šias ligas – vis dar aiškinamasi, kas dėl jos kaltas. Įtariama, kad tai ne kokia bakterija, o kokia nors elektroninių cigarečių skystyje randama ar veipinant susidariusi medžiaga.

Kodėl vis dar aiškinamasi? Suprasti, kas tiksliai sukėlė tokius rimtus negalavimus – žiauriai sudėtinga. Veipinimo prietaisų ir skysčių – devynios galybės, o žmonės mėgsta garinti ir maišyti skirtingas medžiagas. Ir atsek tu dabar, ką bendro visi susirgusieji plaučiuosna įtraukė.

„A huge part of the complexity of figuring out what is causing this lung damage is the fact that people who use e-cigarettes may vape a variety of products, either sequentially — something now and something else later — or in combination. Some buy pre-mixed products and some concoct their own.“

Kadangi liga užfiksuota bent 33 valstijose, tyrimas turi būti labai platus. Gal žmonės kažką pirko internetu, o gal visi YouTube pasižiūrėjo ir išbandė kokį nors DIY naminio veipinimo skysčio receptą? Yra versija, kad kaltas vitamino E acetatas (jis naudojamas kaip tirštiklis ir kvapiklis) arba THC (psichoaktyvi medžiaga iš marihuanos), bet ne visi drįsta prisipažinti, kad rūkė nelegalias medžiagas – tai tik dar labiau apsunkina tyrimą.

„Here it may be like …. ‘I got it from a friend,’ ‘I got it from a drug dealer,’ ‘I got it on the street,” he said. “We can’t do a trace back because we get as far as the drug dealer and that’s it. You’re not getting any further, right?“

Kol bandoma išsiaiškinti, kaip čia kas ir kodėl šis protrūkis įvyko būtent dabar ir būtent JAV, mokslininkai tyrinėja, kaip apskritai plaučius veikia garinimas. Štai, pvz., naujas tyrimas su pelytėmis suteikia šiek tiek žinių: nustatyta, kad elektroninės cigaretės garai (be nikotino) galimai trukdo plaučiams tinkamai apsisaugoti nuo infekcijų. Aišku, pelės nėra žmonės, todėl reikalingi tolimesni, realistiškesni tyrimai. Kita vertus, cigarečių kenksmingumas pirmiausia irgi ištyrinėtas ant vargšių pelyčių.

„But mice have already proven themselves to be useful in lung research. Some of the initial work on tar and tobacco was conducted on mice and turned out to be relevant to humans as well. And mouse studies can produce insights at a speedy clip. “Exposing a mouse in this study for four months is sort of the equivalent of 25 to 35 years in a human,” Alexander says. “It’s our only tool to really tell us what the effects are in a mammalian system.“

Tai, žodžiu, dar niekas neaišku. Šis incidentas jokiu būdu nėra pretekstas nuo el. cigarečių grįžti prie paprastų cigarečių – ta prasme, dėl jų kenksmingumo klausimų seniai nebekyla – klausimas tik, kaip ir kiek tiksliai gali pakenkti veipinimas. Turint valios, geriausia išvis nerūkyti ir neveipinti, o bandant mesti rūkyti verčiau rinktis saugesnius ir labiau laiko patikrintus metodus – pvz., nikotino pleistrus.

Užsimota ištirti genetinę seksualinės elgsenos pusę

Arba, kaip rašoma bene visuose naujienų straipsniuose – ieškota „gėjaus geno“. Bet tai neatspindi nei tyrimo tikslo, nei to, kas jame nustatyta. Čia kalbu apie žurnale Science išspausdintą studiją, kurioje beveik pusės milijono žmonių imtis pasitelkta ieškant sąsajų tarp genų ir gyvenime kada nors turėtų lytinių santykių su tos pačios lyties asmeniu.

Vieno geno mokslininkai, aišku, nerado, ir tai visai nestebina, turint omenyje mūsų dabartines žinias apie tai, kaip net ir tokius paprastus dalykus kaip žmogaus ūgis nulemia kelių genų ir aplinkos sąveika. T. y. už žmogaus ūgį atsakingi šimtai genų (virš 700) – pavieniui jie mažai ką nulemia, bet sudėjus juos į visumą ir dar pridėjus aplinkos poveikį (pvz., mamos (ne)rūkymą nėštumo metu ir (ne)pilnavertę mitybą organizmui augant), gauname konkretų žmogaus ūgį.

Panašiai turbūt yra ir su seksualine elgsena – rasti bent penki genai, susiję su tikimybe, kad žmogus per savo gyvenimą bus bent kartą turėjęs lytinių santykių su tos pačios lyties asmeniu. Tiesa, genai „atsakingi“ ne už visą elgesį, o už maždaug 25% – visa kita lieka įvairioms gyvenimo aplinkybėms.

Tai, ką parodo šio tyrimo rezultatai, yra tik maža spalvingo žmonių seksualinio gyvenimo kruopelytė. Čia naudoti tik labai bendri klausimynai, tad tiksliai nepamatuotas, pvz., lytinio potraukio išreikštumas, pastovumas, stiprumas, o su savo biologine lytimi nesiidentifikuojantys (trans, intersex) asmenys išvis netirti. Išvadose neegzistuoja tokie terminai kaip homoseksualumas ar biseksualumas – čia daugiau kalbama ne apie lytinę orientaciją, o apie žmogaus elgesį. Ne visi homoseksualūs žmonės yra mylėjęsi su tos pačios lyties žmogum, ir ne visi mylėjęsi su tos pačios lyties žmogum yra homoseksualūs (dar būna biseksualių arba šiaip per gyvenimą įvairių patirčių turėjusių žmonių).

Žodžiu, ši studija – žvilgsnis į žmogaus seksualumą pro rakto skylutę.

Ir taip yra ne dėl to, kad tyrėjai būtų kokie nors tyrimo metodų nemokantys parinkti nesusipratėliai, ignoruojantys žmonių įvairovę ar nekenčiantys transseksualių asmenų. Kadangi tai pirmoji tokio masto studija, jie tyčia stengėsi atmesti kuo daugiau kintamųjų, kad pamatytų akivaizdesnes sąsajas. Pradžiai bandoma už kažko užsikabinti, kad būtų aišku, kaip planuoti tolesnius tyrimus.

Studijos rezultatai nereiškia, kad galima nustatyti konkretaus žmogaus lytinę orientaciją ar bent nuspėti jo elgesį pažiūrėjus į jo genetinį kodą:

„Further, even if a person is born with some of the genetic variants we discovered in our study, our findings show that genetics is only a component of sexual behavior, and that many other factors influence a person’s sexual behavior and orientation.“

Tema jautri, tad galima nesunkiai nusivažiuoti iki klaidingos rezultatų interpretacijos. LGBT+ nekentėjai sako „va, matai, nėra gėjaus geno, viską lemia aplinka, todėl uždrauskim gėjų propagandą“. Šiaip nemanau, kad tie nekentėjai pakeistų savo nuomonę, net jei būtų atrastas kad ir vienas 100% viską nulemiantis „gėjaus“ genas – ta prasme, jei jau žmogus heitina, jis ras tam pretekstą.

Prof. Juozas Lazutka 15min.lt labai aiškiai pakomentavo, kodėl požiūris į genetiką kaip „lemiančią“ kažką yra klaidingas:

„Pasak J.Lazutkos, neretai naudojama formuluotė, esą genai ką nors „lemia“ arba „nelemia“. Tokių sąvokų vartojimas, aiškina Biomokslų instituto vadovas, yra klaidingas. Sudėtingi elgesio požymiai išsivysto dėl ne iki galo suprantamų sąsajų tarp biologinių ir aplinkos veiksnių. Pavyzdžiui, koks nors žmogaus gabumas gali nepasireikšti, jei jam nebus sukuriamos reikalingos sąlygos.

„Todėl teisingas teiginys būtų toks: individo, tiek heteroseksualaus, tiek ir neheteroseksualaus, seksualinis elgesys yra akivaizdžiai veikiamas biologinių veiksnių“, – aiškino J.Lazutka.

Tačiau posakis „gimiau toks/-ia“ genetikos mokslo požiūriu – beprasmis. Bet kurios lytinės orientacijos asmuo, teigiantis, kad gimė turėdamas tam tikrus elgesio ar charakterio bruožus, klysta. Lygiai taip pat kaip ir žemo ūgio žmogus klysta teigdamas, kad gimė būtent toks. Lytinę orientaciją, kaip ir ūgį, galiausiai lemia biologinių ir aplinkos veiksnių suma.“

O aš manau, kad genetiniai tyrimai yra įdomūs ir prasmingi bandant suprasti žmogaus elgesį ar atrasti ligų priežastis, bet:

  1. Reikia laiku suprasti, kada sustoti. Pvz., depresijos geno ieškojimai baigėsi tuo, kad 20 metų, virš 1000 mokslinių straipsnių ir krūva pinigų iššvaistyta vaikantis tai, ko nėra.
  2. Labai rizikinga ieškoti genetinio pateisinimo socialinėms normoms, nes tarsi suponuojama, kad jei nėra biologinio pagrindo, žmogus neturi teisės kažkaip elgtis. Mano nuomone, net ir neradus absoliučiai jokio genetinio ryšio su lytine orientacija, tai negalėtų būti pagrindas apriboti suaugusių žmonių teisę visuomenėje jaustis saugiai ir su kitais suaugusiais žmonėmis kurti jų potraukius ir poreikius atitinkantį gyvenimą. (Juk neieškom genetinių priežasčių, kad pateisintume, kodėl kai kurie žmonės nusprendžia neturėti vaikų – bent jau juridiniame lygmenyje gerbiam jų pasirinkimą, ir neverčiam prieš tuokiantis parodyti teigiamą nėštumo testą – na, kaip įrodymą, kad santuoka bus „reproduktyvi“, nes gi tam „sukurti“ vyrai ir moterys. 😀 Nors pažiūrėjus „Tarnaitės pasakojimą“ atrodo, kad toks scenarijus visai įmanomas…)

Apie socialinių mokslų „replikacijos krizę“

Tobulėjant mokslinių tyrimų metodams, keičiantis mokslininkų kartoms ir socialiniams mokslams bandant apginti rimto empirinio mokslo vardą (kiek daug žodžių su šaknimi –moksl 😀 ), kilo susidomėjimas, ar pamatinių, kone aksiomomis laikomų ir iki šiol mėgiamų cituoti mokslinių tyrimų rezultatus būtų galima replikuoti. T. y. pakartotinai atlikti tyrimą ir patikrinti, ar gausis panašūs rezultatai. Ir ką jūs sau galvojat

„Across six multi-lab replication projects, each trying to replicate multiple studies, only 47 percent of the 190 original results were successfully replicated.“

Daug gražių rezultatų nepavyko pakartoti replikuojant. Kodėl taip nutiko? Mažos imtys, netinkami tyrimų metodai, tyrėjų šališkumas, vengimas publikuoti neįdomius, nesensacingus tyrimus ir dar kažin kas.

This happens for two reasons. The first is publication bias wherein studies that find novel, exciting things are preferred to those that find nothing at all. And second, death by press release, or the tendency of psychology to market trivial and unreliable outcomes as having more impact than they actually do.“

Na, ir jau kuris laikas sklando abejonės, ar tai, kuo šitiek metų tikėjome ir rėmėmės praktikoje, iš viso bent kiek panašu į tiesą. Pvz., teorija, kad mūsų valia yra kaip raumuo, ir jos jėgos ilgainiui senka (angl. ego depletion) arba 1988-ųjų tyrimas, nustatęs, kad mūsų veiksmai ir pozos gali sukelti mums tam tikras emocijas – tarkim, nenuoširdus, mechaniškas nusišypsojimas realiai pakelia nuotaiką. Oi, pamenu, kaip man patiko ši TED kalba. „Fake it ’till you become it,“ – sakė jos autorė, ir aš galvojau wow, I should fake more. Dabar TED nusprendė pridėti prie kalbos aprašymo tokį komentarą:

„(NOTE: Some of the findings presented in this talk have been referenced in an ongoing debate among social scientists about robustness and reproducibility. Read „Criticisms & updates“ below for more details as well as Amy Cuddy’s response.)“

Tai, kad nepavyksta kažko replikuoti, nebūtinai reiškia, jog ankstesni tyrimai yra nevykę ar melagingi. Keičiasi laikai – keičiasi visuomenė ir atitinkamai turėtų prisitaikyti tyrimo metodai. O ir šiaip standartizuotai tyrinėti žmones ir jų elgesį – visiškas užsiknisimas.

Psychology experiments have to deal with humans—stupid, finicky humans who might act differently depending on the time of day, whether or not they’ve eaten, if they had a cigarette that day or enough sleep the night before. “These are not extraneous factors,” says Lisa Feldman Barrett, a psychologist at Northeastern University. “These are important factors that impact the measurement of the outcome variables.“

Juo labiau, tai dar nereiškia, kad nereplikuotais tyrimais besiremianti teorija yra klaidinga. Bet tai skatina abejoti – tyrinėti ir tikslintis toliau.

Šis savotiškas mokslo apsivalymas – nemalonus, bet būtinas procesas. Svarbu tik kad mokslininkai užuot gynęsi pažiūrėtų į jį konstruktyviai:

Addressing publication bias through more transparent science has resulted in some clear improvements. However, until psychology acknowledges that most effect sizes, even in high-quality studies, are trivial and unlikely to have an impact in the real world, we will continue to deceive more than we illuminate. Our challenge is to be more honest about how much we still don’t know about the workings of the human mind. Hopefully, the next 15 years will see more progress toward an open, honest science that acknowledges it finds nothing at all far more often than it does clear effects.“

Bet ne visi į tai reaguoja kaip į šaunų akademinį iššūkį. Ir aš puikiai suprantu – niuansų nežinanti visuomenė greita pasmerkti, o psichologija apskritai dažnai užgauliojama, neva tai net ne mokslas. Kai kvestionuojamas tavo viso gyvenimo įdirbis, sunku tai šaltai ir didvyriškai priimti.

Skaitytojas atsiuntė man vieną trumpą video – sakė, gal tiks mano naujienlaiškiui. Manau, čia jis puikiai tinka – video kalbama būtent apie šališką mokslinių tyrimų publikavimą ir akademinio pasaulio ydas. (Ačiū, Danieliau!)

Tad kai išgirsit, kad viskas, mus ištiko MOKSLO KRIZĖ, PSICHOLOGIJA STOVI ANT MELO, žinokit, kad ta „krizė“ yra neišvengiama, kai mokslas tobulėja. Ir, tarp kitko, analogiška krizė kamuoja ir kitas mokslo sritis.

Džiaugiuos, jei perskaitėt iki pat čia!

Skiriu jums bonus tekstą, jei jo dar neskaitėt. Sociali sociologija: Bėgantys su laiku – apie chronišką mūsų užimtumą ir kokia destruktyvi tai būsena.

„Be to, pasaulis šiandien toks atviras, pasiekiamas, įdomus ir visa ko kupinas, taip norisi jį pažinti, paragauti, užuosti, pamatyti, dalyvauti, neatsilikti. Todėl ir laikas patiriamas kitaip. Kai kurie sociologai kalba apie pagreičio/akceleracijos visuomenę: į tam tikrą laiko tarpą įsispraudžia žymiai daugiau minčių, veiklos, sprendimų, įvykių, informacijos, vartojimo, judėjimo, žmonių, santykių. Lėtasis laikas bei lėtojo gyvenimo būdo praktikos tampa deficitu.“

Podcastai

Two Guys on Your Head: Bad Science

Man labai patinka šis Dr. Art Markman ir Dr. Bob Duke podcast’as, kuriame jie sklandžiai ir trumpai dekonstruoja įvairius labai kasdieniškus reiškinius kaip juose veikia mūsų smegenys. Šiame epizode jie nagrinėja, kodėl mes taip linkstame tikėti visokiais atseit moksliniais teiginiais, net ir žinodami, kad jie tikriausiai neteisingi.

Science for the People: Breaking the Rodent Glass Ceiling

Aptariama, kaip priimt(in)a eksperimentuose tyrinėti tik male tiriamuosius, preziumuojant, kad female yra bloga imtis, nes „visi tie hormonai ir menstruacijos viską iškraipo“. Paklausę suprasite, kodėl šitoks samprotavimas neturi empirinio pagrindo ir kiša koją adekvačiam neuromokslo vystymuisi.

Factually! with Adam Conover: The Intelligence Trap, Moral Algebra and Disrationalia with David Robson

Kaip čia nutinka, kad itin protingi, Nobelio premija apdovanoti mokslininkai nusivažiuoja iki šamanizmo ir pseudomokslo? Apie tai – šiame podcast’e.


Jei jums patiko tai, ką skaitot – užsiprenumeruokit naujienlaiškį. 🙂 (Jei prenumeratos patvirtinimas nukeliaus į SPAM, pažymėkite, kad tai ne spam’as.)