Sveiki sveiki! Kai paskutinį kartą prisdėdau parašyti jums naujienlaiškio, iš jo nejučiom gavosi atskiras tekstas apie raudonos mėsos kontroversiją. 😀 Ir, jei nematėt, dar subaksnojau knygos apie kofeiną apžvalgą ir jonizuoto šarminio vandens dekonstrukciją. Keista, kad 2019-aisiais vis dar veikia toks kaubojiškas vandens jonizatorių marketingas.

O ką veikia mokslo pasaulis? Šiandien eteryje: pozityvus mąstymas kaip vaistas, spontaniški atsakymai kaip Tikroji Tiesa, kokosų aliejus, žalioji arbata, ką reikia žinoti apie metaanalizes ir kodėl, po galais, tas mokslas – toks neapsisprendęs?!

Ar pozityvus mąstymas padės pasveikti nuo ligos?

Pozityvus mąstymas tapo savotišku tropu – tikima, kad optimistiškas nusiteikimas padės gyti nuo visų ligų ir… neatbaidyti aplinkinių. Juk žinom, kaip sunku būti šalia nelaimingo žmogaus: norisi arba kaip nors pakelti jam ūpą, arba kuo greičiau bėgti. Kartais negatyvius žmones net vadinam „toksiškais“ – neva jie savo negatyvu nuodija kitus.

Tai, kad mes nepajėgiame išbūti šalia negatyvias emocijas jaučiančio žmogaus – vienas klausimas. Labai sunkus ir stipriai įsirėžęs mūsų „laimingo fasado“ kultūroje. Kaip tik perskaičiau labai jautrų savo tėvo netekusio žmogaus esė apie tai. Paskaitykit ir jūs – gal surezonuos.

O kitas klausimas – ar pozityvus mąstymas padeda žmogui sveikti. The Conversation paklausė 5 ekspertų – visi jie atsakė teigiamai, bet su tam tikrais niuansais. Pvz., pozityvus mąstymas neturėjo ryšio su geresniu sveikimu ar mažesniu mirtingumu nuo vėžio.

Gal sakysit, koks skirtumas, juk pozityvus mąstymas nepakenks, tai kodėl to nepraktikavus? Bet pagalvokim atidžiau. Didžiulį fizinį ir psichologinį gyvenimo smūgį – vėžį – išgyvenantis žmogus jaučia krūvą jausmų. Jis pasimetęs, piktas, išsigandęs, galbūt jaučia kaltę. Tai – natūralu ir neišvengiama. Rekomenduoti žmogui tiesiog „mąstyti pozityviai“ – užkrauti jam didžiulę emocinę naštą ir siųsti signalą, kad savo „negatyvą“ jis tegul ignoruoja, neigia ar bent jau pasilaiko sau. Todėl šitas „pozityvaus mąstymo“ tropas gali sukelti vienišumo jausmą ir nutolinti mus vieni nuo kitų – konstruktyviau ir bent jau emociškai sveikiau būtų suteikti žmogui emocinį palaikymą ir mokytis būti su žmogumi ne tik tada, kai jam viskas gerai. (Apie ką ir kalba mano minėtas esė.)

„However, other studies, especially regarding cancer, have found positive thinking does not alter progression or mortality. Moreover, many patients experience added emotional burden due to the social pressure to adopt a positive attitude all the time, and guilt if they cannot achieve this. It’s normal to experience grief and negative emotions associated with illness, and many conditions actually alter our mood and personality. It’s important we recognise this, and support patients’ mental well-being with a view to improving their quality of life, rather than it being primarily about changing the course of a disease.“

Mūsų spontaniški atsakymai dažniau yra ne nuoširdūs, o socialiai priimtini

Jei iš niekur savo boifrendo paklausit: „Ar tu mane myli?“, vargu, ar jis pradės kasytis smakrą, dūsauti ir ilgai svarstyti, kaip čia jums nuoširdžiai atsakius apie savo jausmus. Labiau tikėtina, kad greitai paklaustas žmogus skubės greitai atsakyti – ir ne tiek nuoširdžiai, kiek mandagiai.

„These results of socially desirable behavior under time pressure do not reflect people’s deep-down good selves but, rather, their desire to present themselves favorably to other people.“

Tokia socialinių psichologų išvada skamba… savaime suprantama? Gal. Tik tiek, kad gyvenime dažnai įsivaizduojam, jog netikėtais klausimais galime „prigauti“ žmogų ir sužinoti Tiesą.

„The idea has always been that we have a divided mind — an intuitive, animalistic type and a more rational type,” he continued. “And the more rational type is assumed to always be constraining the lower order mind. If you ask people to answer quickly and without thinking, it’s supposed to give you sort of a secret access to that lower order mind.“

Ai, ir dar psichologiniuose eksperimentuose spontaniškų atsakymų provokavimas kartais naudojamas kaip priemonė išsiaiškinti „necenzūruotai“ žmogaus nuomonei. Gal visgi be reikalo.

Kokosų aliejus: maistas, vaistas, žiniasklaidos ar sveikuolių nepelnytai išpopuliarintas produktas?

Yep, paskutinis variantas. Sveikuolių grupėse gali klausti bet ko, bet visada atsiras žmogus, kuris pasiūlys vienaip ar kitaip naudoti kokosų aliejų: valgyti, skalauti burną, tepti veidą, trinkti plaukus… Ar jums Alzheimeris, ar jums cholesterolis per ausis lenda – kokosų aliejus viską sutvarkys.

Bet, kaip rašo Hariet Hall: jei teigiama, kad priemonė išgydo viską, dažniausiai tai reiškia, kad ji neišgydo nieko. Savo tekste ji dekonstruoja kokosų aliejaus ryšį su kraujotakos ligomis, Alzheimerio liga ir aptaria tą iš Ajurvedos atkeliavusią praktiką – burnos skalavimą kokosų aliejumi, viliantis, kad tai pašalins iš organizmo toksinus.

Išvada: nėra įrodymų, kad kokosų aliejus turėtų bent kokių gydomųjų savybių. Yra šiek tiek pagrindo manyti, kad daug sočiųjų riebalų mityboje – ne į naudą. Bet jei jums kokosų aliejus patinka dėl savo skonio ar tekstūros, truputis šito riebalo dietoje jūsų neturėtų nužudyti.

„In short, the evidence that coconut oil is a health hazard is stronger than the evidence that it is a health food. Remember “the dose makes the poison” and “moderation in all things.” If you like the taste, I don’t see any reason a moderate amount of coconut oil couldn’t be part of a healthy diet.“

Žalioji arbata – viena iš vėžio gydymo priemonių, kurios efektyvumo vis nepavyksta įrodyti

Na, žinot, kai per Nacionalinį Transliuotoją garsiausias Lietuvos gydytojas pasako, kad žalioji arbata privers vėžio ląsteles susinaikinti, norisi tuo tikėti. Bent jau tol, kol nežinai, kokie subtilūs ir nedramatiški yra realių žaliosios arbatos tyrinėjimų rezultatai.

Ok, jei trumpai apie žaliąją arbatą: tyrimai su gyvūnais ir vėžinių ląstelių kultūromis (t. y. ne žmogaus organizme) rodo šiokį tokį potencialą, bet juose naudojama ne arbata, o jos ekstraktai. Jie gyvūnams duodami didelėmis, buitinėmis sąlygomis sunkiai pasiekiamomis koncentracijomis ir pilnai kontroliuojant eksperimentinių gyvūnų dietą arba dirbant tiesiogiai su vėžinėmis ląstelėmis. Eksperimentų su gyvūnais ar ląstelių kultūromis rezultatai labai retai kada pasiteisina klinikiniuose tyrimuose (t. y. tyrimuose su žmonėmis).

„EGCG has potent pharmacological effects both on cultured cancer cells and in mouse tumour models (see ‘Steeped with potential’). “This has turned out to be the most active compound in animal studies,” says Yang. However, in many cases the effective dose in animals might be impractical for use in humans; in some studies, the animals were given nothing but green tea or catechin-containing solutions to drink for the duration of the experiment.“

Kas dėl žmonių: nėra aišku, ar kasdien geriama žalioji arbata gali bent kiek paveikti vėžį. Jokie gydomieji žaliosios arbatos preparatai su įrodytu veiksmingumu dar nesukurti. (Nekalbu apie maisto papildus, kurie rinkoje atsiranda daug lengviau nei realūs vaistai.)

Žmonių imtyse žaliosios arbatos (ar bet kurio kito maisto produkto) prevencinį ar gydomąjį poveikį įrodyti – labai sudėtinga, nes tai tik vienas žmogaus mitybos aspektas. Vertinant žmogaus mitybą, reikia žiūrėti į visumą, o ne redukcionistiškai išskirti vieną mažą jos momentą ir pagal stebimųjų tyrimų rezultatus tvirtinti, kad būtent jis vienintelis kažką nulemia.

„Nutritional epidemiology — a field of medical research that studies the relationship between nutrition and health in populations — is moving from nutrient-based to diet-based approaches to understand relationships between food, nutrients and health. This is because recent evidence shows that overall patterns of usual and long-term dietary intakes are better at predicting disease risk.“

Kol kas panašu, kad žalioji arbata yra skanus tonizuojantis gėrimas, kurį labai mėgsta gerti sveikuoliai (kurie šiaip jau geriau maitinasi ir daugiau juda), todėl stebimuosiuose tyrimuose kartais atrodo, kad žalioji arbata siejasi su geresne sveikata. 🙂 Oi, tie stebimieji tyrimai

Jeigu bus įrodytas gydomasis ar prevencinis žaliosios arbatos poveikis, greičiausiai gydytis teks ne gurkšnojant arbatą, o vartojant jos pagrindu sukurtą preparatą, kuriame veikliosios medžiagos koncentracija bus didesnė.

Silpnosios metaanalizių vietos

Metaanalizė – tai tyrimo metodas, kai surenkama daug pavienių tą patį reiškinį tyrinėjusių studijų ir žiūrima, ką jos sudėtos į krūvą rodo. Toks metodas labai padeda bandant susigaudyti mokslinių tyrimų jūroje: kadangi pasitaiko, jog skirtingi tyrimai rodo priešingus rezultatus, sunku pačiam įvertinti tyrimų visumą ir suprasti, kokios yra tendencijos.

Aš labai mėgstu metaanalizes – jos nepamainomos bandant suprasti mokslinę situaciją, bet jos toli gražu nėra tobulos ieškant paprastų atsakymų. Ypač mitybos tyrimuose.

„At best, a meta-analysis can be a useful summary of a large pool of data if high-quality studies with similar groups of people and study methods are used. At worst, it can be a mish-mash of findings from studies that differ significantly, essentially comparing apples with oranges that offer meaningless—or even misleading—conclusions. Still, flawed meta-analyses in nutritional science have increasingly made headlines by producing seemingly definitive summaries on popular topics.“

Visada reikia pasižiūrėti, kiek tyrimų pavyko rasti (būna, kad randa tik vieną tyrimą, atitinkantį analizės kriterijus), kokio tipo tai tyrimai (stebimieji ar eksperimentai), kas metaanalizę atliko (jei kokia finansiškai/ideologiškai suinteresuota pusė, reikėtų pažiūrėti, ar ji nebus tyčia kokio nors svarbaus jai nepatinkančio tyrimo į analizę išvis neįtraukusi) ir atitinkamai formuluoti išvadas.

Metaanalizė gali parodyti vienareikšmį atsakymą, gautą išnagrinėjus daugybę tyrimų – pvz., labai tikėtina, kad kava nekenkia sveikatai. Bet, pvz., ji gali tik parodyti, kad klausimas yra labai prastai ištyrinėtas – vadinasi, negalima sakyti, kad jonizuotas šarminis vanduo negydo nuo vėžio, bet jo propaguotojai ir pardavėjai taip pat neturi mokslinio pagrindo tvirtinti priešingai.

Kodėl, ak, kodėl tas mokslas toks neapsisprendęs?

Kai nori trumpų ir aiškių atsakymų, naujienų apie mokslą ir sveikatą skaitymas užknisa. Vieną dieną šokoladas gydo, kitą – jis žudikas ir dar narkotikas; tai šikšnosparnių sparneliai gydo nuo skrandžio vėžio, tai jie praduria skrandžio sieneles. Kas dieną po priešingą naujieną!

Bet problema čia labiau ne moksle, o žiniasklaidoje. Kol mokslas tobulėja ir tvarkosi, žiniasklaida skuba kasdien transliuoti pompastiškas naujienas – na, kad atrodytų, jog kasdien kažkas vyksta, jog esam ant kažkokio Mokslinio Proveržio Slenksčio, todėl viskas Labai Svarbu.

O šiaip mokslas greit neapsisprendžia, nes:

  1. Pasaulis pilnas blogai atliktų tyrimų.
  2. Atliekant tyrimus neįmanoma sukontroliuoti visų kintamųjų.
  3. Mokslininkai kartais būna šališki.
  4. Apžvalginiai tyrimai kartais pristatomi kaip tvirti faktai.
  5. Tyrimus remia jų rezultatais suinteresuoti verslai.
  6. Tarp mokslininkų yra sukčių.
  7. Validūs rezultatai iškreipiami žiniasklaidos „haipo mašinoje“
  8. Kartais kontroversijos tiesiog sukuriamos.
  9. O kartais mokslininkai tikrai dėl kažko nesutaria.

„Research into what we should and shouldn’t eat certainly ticks all of the above boxes. Many studies are of poor quality, while others get selectively reported for maximum sexiness. Exploratory research is sold as near-divine revelations and hype predominates in the ensuing media cycle. And multiple interest groups get to distort the science and create manufactroversies.“

„In the end, science is a human enterprise that aspires to rigour. It gives us a set of tools we have been mastering and optimizing over many centuries to reduce our uncertainties about the world we live in and to make better and better predictions. The nauseating see-saw movement of science headlines may try our patience, but the answer is not to lose trust. It is to demand diligence and accept that its price will be nuance.“

Podcastai

Factually! with Adam Conover: When Modern Medicine is Wrong, Evidence-Based Care, and Trusting Our Doctors

Apie tai, kaip atsinaujina medicinos žinios, kaip keičiasi medikų praktikos ir kaip sunku jas suderinti su pacientų lūkesčiais.

Factually! with Adam Conover: The Science of Addiction, How Brains React to Substance Abuse and Crossword Puzzles on Adderall with Judith Grisel

Kaip veikia priklausomybės: psichologiškai ir neurofiziologiškai. Gyvai ir jautriai pasakoja neuromokslininkė, pati nuo priklausomybės narkotikams atsikapanojo iki, na, neuromokslininkės, tyrinėjančios priklausomybes.

Two Guys on Your Head: Multitasking and Gender

Trumputis: apie stereotipą, kad moterys multitaskina geriau nei vyrai.

Talking Biotech Podcast: The Ugly Politics of Glyphosate Litigation

Kas čia darosi, kad nuodugniai ištyrinėtas ir saugus pesticidas glifosatas susilaukia tiek visuomenės pasipriešinimo? Iš kur tos visos bylos?


Jei patinka tai, ką skaitot, prenumeruokit. Tai nieko nekainuoja. Įsivaizduojat, šiais laikais dar ir taip būna. 🙂 (Jei prenumeratos patvirtinimas nukeliaus į SPAM, pažymėkit, kad tai ne SPAM – kitaip negausit mano laiškučių.)