Neseniai išėjo metaanalizė, įvertinusi krūvą raudonos mėsos tyrimų. [1-5] Jos išvados ir rekomendacijos pradžiugino tuos, kurie mėgsta mėsą ir nenori jos valgyti mažiau, bet papiktino tuos, kurie ilgus metus tyrinėja mitybos sąsajas su sveikata ir laikosi priešingų rekomendacijų.

Jei trumpai, esmė tokia – studija nustatė, kad turim daug metodologiškai silpnų tyrimų, suponuojančių, kad raudona mėsa gali šiek tiek pakenkti sveikatai. Bet kadangi tyrimai silpni, o jų užfiksuoti efektai – tyrėjų nuomone, nedideli, metaanalizės pabaigoje išreikšta rekomendacija: žmonėms nereikėtų valgyti mažiau mėsos.

Koks įdomus loginis šuolis – „nepasitikim savo tyrimo rezultatais, todėl rekomenduosim elgtis priešingai“. Pateiksiu labai grubią Dr. David L. Katz šios studijos analogiją:

Tyrėjai nusprendžia atlikti metaanalizę ir nustatyti, ar verta rūkyti mažiau. Analizei jie pasirenka tyrimus, kuriuose lyginamos mažai besiskiriančios rūkančiųjų grupės. Tyrimai, kuriuose rūkantieji lyginami su nerūkančiais, į analizę neįtraukiami. Įvertinę savo atrinktus tyrimus, jie randa sąsają: visgi sveikiau rūkyti mažiau. Tada sureitinguoja tyrimus, daugiausia svorio suteikdami kontroliuojamiems eksperimentams. Kadangi eksperimentų su rūkymu kaip ir neatlikta (neetiška), tyrėjai daro išvadą, kad jų analizės rezultatai yra mažai patikimi. Ir besiremdami visu tuo, jie išleidžia „naujas rūkymo gaires“, kuriose rekomenduoja, kad žmonės ir toliau rūkytų.

Analogija balansuoja ant absurdo ribos, bet… Much logic?

Aišku, čia yra mityba, o ne kažkoks papildomas, gyvybiškai nebūtinas žmogaus įprotis kaip rūkymas. Ir čia yra mėsa – ne šiaip ten koks arbūzas, o produktas, turintis gilias kultūrines šaknis – siejamas su stiprybe, geru gyvenimu, mūsų kaip rūšies viršenybe prieš kitus gyvūnus. Ir dėl to, kad kalbame apie tokį fundamentalų dalyką, reikia žinoti – natūralu, kad mėsą valgyti įpratę žmonės priešinsis kardinaliems raciono pokyčiams. Labai priešinsis. Ir rekomendacijas, stovinčias ant, jų manymu, netvirto pagrindo, bus linkę atmesti.

Minėta studija labai gerai tinka „užkietėjusio“ mėsavalgio pozicijai – užtenka pademonstruoti, kad kenksmingumo įrodymai silpni, ir štai turi pagrindą visiškai nieko nekeisti. Palaikantys better safe than sorry poziciją mokslininkai pagal tuos pačius rezultatus tikriausiai būtų suformulavę visiškai kitokią rekomendaciją: jei sužinojome, kad dar negalime labai kategoriškai kažko teigti apie mėsą, bet turime sąsajomis pagrįstų įtarimų, kad perteklinis jos vartojimas gali pakenkti, racionaliau būtų dėl visa ko valgyti mažiau mėsos, kol sužinosime tiksliau.

Dėl to kiti ekspertai ir piktinasi šita studija – ypač jos rekomendacijomis. Jie abejoja studijos nuoseklumu – pvz., atmesti tyrimai su vegetarais ir veganais ir taikyti vaistų, o ne gyvenimo būdo tyrimams, sukurti metodai. Rekomendacijas nekeisti mėsos suvartojimo jie laiko neetiškomis ir diskredituojančiomis visą mitybos mokslą. (Išsamią studijos dekonstrukciją rasit čia, o čia – visas sąrašas reakcijų.)

Įsivaizduokit, žmonės keliasdešimt metų dirba, tyrinėja, formuluoja mitybos rekomendacijas, o čia ateina iš kažin kur pati save įsteigusi komisija ir sako: „Viskas, ką jūs teigiat, kabo ant snarglių, todėl žmonėms nereikia nieko keisti.“ O ir žmonėms kaip jaustis: vieną dieną sakoma vienaip, kitą dieną – priešingai. Kaip galima išvis pasitikėti tokiu „neapsisprendusiu“ mokslu?

Mitybos mokslas toks neapsisprendęs dėl to, kad jo tyrimo objektas labai keblus, o metodai – labai netobuli. Ši sritis daugiausia remiasi stebimaisiais tyrimais, kurie rodo tam tikras tendencijas didelėse žmonių imtyse: ar koks nors rodiklis (mėsos suvartojimas) siejasi su kokiu nors kitu rodikliu (ligomis). Taip, stebimieji tyrimai užfiksavo, kad raudonos mėsos suvartojimas truputį siejasi su nutukimu, antrojo tipo diabetu, vėžiniais susirgimais, bet visada lieka neaišku, kokie tyrime nepamatuoti šalutiniai faktoriai veikia tas tendencijas. [6] Gal mėsa pati savaime nėra absoliutus nuodas (juolab kai tos tendencijos nežymios), bet gal itin daug jos valgantys žmonės dažniau būna tiesiog dėję ant sveikos gyvensenos principų, todėl taip pat valgo mažiau pilno grūdo produktų, vaisių ir daržovių, ir sveikatai labiau kenkia būtent tai? Pvz., 2009-ųjų tyrimas apibendrina [7], ką dažnesnis raudonos mėsos vartojimas gali „išpranašauti“ apie žmogų:

„Subjects who consumed more red meat tended to be married, more likely to be of non-Hispanic white ethnicity, more likely to be a current smoker, have a higher body mass index, and a higher daily intake of energy, total fat and saturated fat; whereas they tended to have a lower education level, were less physically active and consumed less fruits, vegetables, fiber and vitamin supplements.“

Rūkymas, antsvoris, finansinė padėtis, fizinis aktyvumas, vaisiai ir daržovės mityboje – visi šie aspektai taip pat gali turėti įtakos bendrai sveikatai.

Ši mėsos kontroversija paviršiun iškelia labai svarbią mitybos rekomendacijų silpnybę: užtikrintumas, su kuriuo ekspertai formuluoja mitybos rekomendacijas, neatitinka menko mitybos studijų patikimumo.

These papers provide a nice counterbalance to the current norm in nutritional epidemiology where scientists with strong advocacy tend to overstate their findings and ask for major public health overhauls even though the evidence is weak,” said Stanford meta-researcher John Ioannidis, a longtime critic of nutrition science who was not involved in the research.“

Mums reikia kokybiškesnių duomenų. Bet vargu, ar jų gausime: kadangi didelius klinikinius mitybos tyrimus atlikti pernelyg sudėtinga (reikėtų ilgai kontroliuoti krūvos žmonių racioną, fizinį aktyvumą ir kitus svarbius gyvenimo aspektus), teks kliautis netobulais stebimaisiais tyrimais, rodančiais tik tendencijas. Jeigu stebimuosiuose tyrimuose užfiksuoti skirtumai bus menki, mes pasmerkti nuolatinei kontroversijai.

Patys studijos autoriai savo rekomendaciją vadina „silpna“, nes ji paremta silpnais tyrimais ir silpnais juose užfiksuotais skirtumais – taigi, jų išvada yra greičiau ne „raudona mėsa nekenkia“, o „mes dar nežinom“. Jei mes tiesiog nežinom, nelabai suprantu tokios „silpnos“ rekomendacijos tikslą – užtektų tiesiog silpnos išvados. Kaip žmonėms gyvenime reikėtų vadovautis silpna rekomendacija?

Ar mėsa turi įtakos sveikatai – čia vienas klausimas. Bet yra dar gyvūnų gerovės ir aplinkosauginiai klausimai, kurių studijos autoriai visiškai neįvertino.

„Questions of personal health do not even begin to address the environmental degradation caused worldwide by intensive meat production. Meat and dairy are big contributors to climate change, with livestock production accounting for about 14.5 percent of the greenhouse gases that humans emit worldwide each year.“

Tad vertinant bendrai, aktualiau būtų klausti ne ar mėsa apskritai kenkia, o ar sveikatai nepakenktų, jei valgytume mažiau mėsos? Net ši studija rodo, kad toks pokytis praverstų, tad galvojant ne tik apie save, nuosekliausia būtų valgyti mažiau mėsos. Arba jos išvis nevalgyti.

Jeigu kas nežino, aš jau daug metų maitinuosi veganiškai. Niekada „nereklamuoju“ veganizmo kaip neabejotinai sveikesnio gyvenimo būdo, ir nepalaikau veganų, kurie gąsdina žmones, kad mėsa supūdys jų žarnas ir apsargdins vėžiu, arba žada, kad veganiška mityba išgydys jų sveikatos problemas. Tokie gąsdinimai ir pažadai tik atbaido racionalius žmones. Man užtenka žinoti, kad nevalgydama gyvūninių produktų sau nepakenksiu [8], ir reguliariai tikrintis sveikatą. (Ką šiaip reikėtų daryti visiems – ne tik veganams.)

O į diskusijas, kas sveikiau, nesiveliu – dėl labai netobulų stebimųjų tyrimų dar daug ko užtikrintai negalime teigti apie mėsos ar pieno įtaką sveikatai. Be to, tokios kategorijos kaip „veganas“ ar „visavalgis“ praktiškai nieko nepasako apie konkretaus žmogaus mitybą. Yra veganų, pusryčiams valgančių Oreos sausainius, pietums – keptas bulves, o vakarienei – sumuštinį su iš krakmolo ir kokosų aliejaus pagamintu „sūriu“; yra visavalgių, valgančių palyginus nedaug stipriai apdirbtos mėsos, mažai pusfabrikačių, daug daržovių, vaisių, nerafinuotų ir kitų su sveika mityba siejamų produktų. Stebimieji tyrimai – praktiškai bejėgiai įvertinti visus mitybos ir gyvenimo būdo aspektus.

Kas dėl raudonos mėsos – atsižvelgiant į aplinkosaugą, gyvūnų gerovės klausimus ir netobulų tyrimų rezultatus, panašu, kad idealu būtų jos valgyti mažiau. O jei jums dzin – greičiausiai mėsa jūsų nenužudys. Tik valgykit ir visokias ten daržoves, vaisius, kokybiškas kruopas, ir kuo mažiau pusfabrikačių bei cukraus.


Skaitiniai

Minimi tyrimai

[1] Vernooij, R. W., Zeraatkar, D., Han, M. A., El Dib, R., Zworth, M., Milio, K., … & Swierz, M. J. (2019). Patterns of red and processed meat consumption and risk for cardiometabolic and cancer outcomes: a systematic review and meta-analysis of cohort studies. Annals of Internal Medicine.
[2] Zeraatkar, D., Han, M. A., Guyatt, G. H., Vernooij, R. W., El Dib, R., Cheung, K., … & Rabassa, M. (2019). Red and processed meat consumption and risk for all-cause mortality and cardiometabolic outcomes: a systematic review and meta-analysis of cohort studies. Annals of Internal Medicine.
[3] Han, M. A., Zeraatkar, D., Guyatt, G. H., Vernooij, R. W., El Dib, R., Zhang, Y., … & Rabassa, M. (2019). Reduction of red and processed meat intake and cancer mortality and incidence: a systematic review and meta-analysis of cohort studies. Annals of Internal Medicine.
[4] Zeraatkar, D., Johnston, B. C., Bartoszko, J., Cheung, K., Bala, M. M., Valli, C., … & Agarwal, A. (2019). Effect of lower versus higher red meat intake on cardiometabolic and cancer outcomes: a systematic review of randomized trials. Annals of Internal Medicine.
[5] Valli, C., Rabassa, M., Johnston, B. C., Kuijpers, R., Prokop-Dorner, A., Zajac, J., … & Zeraatkar, D. (2019). Health-related values and preferences regarding meat consumption: a mixed-methods systematic review. Annals of Internal Medicine.
[6] Klurfeld, D. M. (2015). Research gaps in evaluating the relationship of meat and health. Meat Science, 109, 86–95. https://doi.org/10.1016/j.meatsci.2015.05.022
[7] Sinha, R., Cross, A. J., Graubard, B. I., Leitzmann, M. F., & Schatzkin, A. (2009). Meat intake and mortality: a prospective study of over half a million people. Archives of internal medicine, 169(6), 562-571.
[8] Craig, W. J., & Mangels, A. R. (2009). Position of the American Dietetic Association: vegetarian diets. Journal of the American Dietetic Association, 109(7), 1266-1282.