Genetinės modifikacijos (GM) klausimas rezonuoja su jautriausiomis mūsų, kaip visuomenės, baimėmis – bijome kištis į šventą gamtos tvarką ir viską neatitaisomai sugadinti. Mano nuomonė apie GM ilgą laiką buvo maždaug tokia: šiaip tai yra perspektyvi ir įdomi sritis, bet ją galima taikyti tik kruopščiai ištyrus jos saugumą žmogui bei aplinkai. Bėda ta, kad net ir randantis vis daugiau informacijos, nejaučiau didelio susidomėjimo ir noro patikslinti savo nuomonę – ilgainiui mano požiūris iš atsargaus, bet atviro subliuško iki vengimo domėtis, tingėjimo galvoti ir baimės suklysti pasirinkus kurią nors pusę.

Bet laikas eina, aš mokausi iš savo klaidų, o tyrimai tobulėja – jų susirinko visai solidi bazė. Tokia solidi, kad Europos ir Amerikos sveikatos, maisto saugos ir žemės ūkio organizacijos priėmė konsensusą dėl GMO saugumo. Manau, verta atšviežinti savo žinias.  

Šią temą nagrinėjau ne vieną savaitę, bet stengiuosi kuo glausčiau perteikti tai, ką supratau. Tekste rasite nuorodas į kokybiškus ir prieinamus šaltinius, o pabaigoje sudėjau suprantamiausių ir dėmesio verčiausių skaitinių sąrašą.


Kodėl žmonės priešinasi GMO?

  • Nes GMO eina prieš gamtą.
  • Nes bijo dėl savo sveikatos.
  • Nes bijo dėl aplinkos.
  • Nes dabar – genetiškai modifikuoti kukurūzai, o kas toliau? Genetiškai modifikuoti vaikai?
  • Nes Monstanto yra bloga, savanaudė korporacija.

Greitai prisiminkime, kas yra genetinė modifikacija – tai procesas, kurio metu siekiama organizmui suteikti pageidaujamas savybes, perkeliant į jį kitos rūšies organizmo DNR fragmentą. Šis procesas labai praverčia medicinoje* ir maisto pramonėje: kuriami maistingesni, ligoms atsparūs, gražesni, didesni, derlingesni organizmai. Dažniausiai – augalai, bet kartais ir gyvūnai. Pvz., šiuo metu į kai kurias rinkas po 30 metų tyrinėjimų įsileistos GM lašišos – suvalgydamos mažiau maisto, jos užauga greičiau, didesnės ir ne mažiau maistingos nei jų pirmtakės.

Turėdama omenyje, kad medicinoje kylantys etiniai keblumai yra labai specifiniai ir gerokai skiriasi nuo genų inžinerijos maisto pramonėje, šįsyk apsiribosiu maistu.

Ar GMO „eina prieš gamtą“?

Taip, genų inžinerija tam tikra prasme eina prieš gamtą – užuot laukę atsitiktinių genų mutacijų, mokslininkai patys pakeičia organizmo genus. Tikėtina, kad ilgai ir kantriai laukus tokia pati mutacija įvyktų natūraliai, bet laukimas XXI amžiuje – pernelyg didelė prabanga: žmonių ligos pačios neišsigydys, augalai nespės išsiugdyti atsparumo juos pražudančioms ligoms, maistingo maisto stygiaus sunkiai besiverčiančiuose, nederlinguose kraštuose irgi negalime ignoruoti. O ir kam laukti mutacijų, kai gali pats gauti tokį patį rezultatą?  

Apskritai žmonija eina prieš gamtą nuo tada, kai pradėjo formuotis mūsų intelektas. Genų inžinerija čia nėra išimtis: nėštumo planavimas, kompai, moderni medicina, termiškai apdorotas maistas, plaukų dažymas – kur brėšime ribą, kada jau nebegalime eiti prieš gamtą?

Žmogus yra gamtos dalis. Žmogaus protas yra gamtos dalis. Žmogaus veikla yra jo proto produktas – tai irgi gamtos dalis.

Kai mūsų protėviai pradėjo kultūrinti augalus bei jaukinti naminius gyvūnus, prasidėjo ir krapštinėjimasis su genetika. Tikslingai kryžmindami augalus, jie juos suformavo kaip tik tokius, kokių norėjo: atsparesnius, maistingesnius, skanesnius. Tai yra kišimasis į gamtą – be žmogaus kontroliavimo augalai taip nesikryžmintų, o vilkai vargu ar patys taptų paklusniais šuniukais – „geriausiais žmogaus draugais“. Vėliau atrasta, kad paveikus organizmą radiacija, galima išprovokuoti genetines mutacijas ir greičiau išvesti naują, kuo nors pranašesnę veislę. Šiuo metu vartojama daugybė dirbtinės mutagenezės būdu sukurtų produktų. Tai yra genų inžinerija. Menkai sukontroliuojama, bet visgi.  

Galų gale, pati tikriausia genetinė modifikacija vyksta gamtoje, visiškai nedalyvaujant žmogui.

Ar GMO gali mums pakenkti?

Ne, šiuo metu rinkoje esantys GMO mums pakenkti negali. Tiek Europos, tiek Amerikos mokslininkai yra priėmę konsensusą, kad genetiškai modifikuoti organizmai patys savaime nekelia jokios didesnės rizikos nei nemodifikuoti.   Konsensusas remiasi tik tvirtais per keliasdešimt metų surinktais moksliniais duomenimis – jis nėra paremtas asmeniniais polinkiais ar politiniais lūkesčiais. Dėl GMO saugumo sutarta, nes:

  • surinkta pakankamai aukštos kokybės duomenų apie GMO,
  • nėra jokios tikėtinos fiziologinės hipotezės, paaiškinančios GMO žalą žmogui ar aplinkai,
  • nėra tvirtų duomenų apie realybėje GMO sukeltą žalą.

Taip, kai kurios valstybės (pirštais nerodysim) išvis draudžia ar siekia uždrausti GMO. Bet šalių pozicija labiau remiasi politiniais bei ekonominiais motyvais – jos neremia mokslas.   Genetiškai modifikuoto organizmo DNR chemine prasme niekaip esmingai nesiskiria nuo „natūraliai“ išvesto – ji sudaryta iš tokių pačių nukleorūgščių. Jokie genai iš maisto nepersiduoda žmogui. Taip tiesiog nebūna. Visi augalai ir gyvūnai, kuriuos valgome, turi DNR, bet pavalgę jų netampame bulvės, karvės ir obuolio hibridais. Tokių didelių molekulių nepraleidžia mūsų organizmuose esantys barjerai – mūsų virškinamajame trakte DNR suskaidoma iki paprastų nukleorūgščių, kurias organizmas panaudoja saviems tikslams.  

Taigi, pati genetinė modifikacija yra nekenksminga, o visi šiuo metu rinkoje esantys GMO – saugūs.

Aišku, niekas negali garantuoti, kad ateityje nebus sukurtas koks nors alergizuojantis baklažanas ar toksiška bulvė. Dėl to prieš išleidžiant į rinką, genetiškai modifikuoti produktai yra itin nuodugniai tiriami. Tas pats daroma ir su „natūraliais“ būdais išvestais naujais produktais, nes niekas negali garantuoti, kad, tarkim, kryžminant nebus sukurta kenksminga kukurūzų veislė. Bet dėl visuomenės spaudimo GM produktus tenka tyrinėti net nuodugniau ir ilgiau nei tai būtų racionalu.

Ar GMO kenkia aplinkai? (Genetinė tarša, šiaip tarša, superpiktžolės ir pan.)

Genetiškai modifikuotų produktų įtaka aplinkai – daug tyrinėta ir toliau atidžiai tyrinėjama. Itin didelė metaanalizė nustatė: nėra įrodymų, jog genetiškai modifikuoti augalai darytų neigiamą įtaką supančiai aplinkai.   Tokia būtų statistika. Bet tai dar nereiškia, kad remiantis šita metaanalize galima bet ką bet kaip sėti, purkšti ir nekreipti dėmesio į aplinką – kiekvieną atvejį reikia įvertinti atskirai.

Tai galioja ir ne GM augalams – visada yra rizika, kad kokia nors atvežtinė arba šiaip mutavusi rūšis nukonkuruos aplinkines.

Pesticidais purškiami ne tik GM laukai (net ir ekologiniai ūkiai smagiai sau purškalioja laukus), o dėl superpiktžolių (herbicidams atsparių piktžolių)…  

Dėl jų irgi nekalti GMO. Žmonės galvoja, kad piktžolės augdamos GM laukuose gali perimti herbicidams atsparių pasėlių genus ir taip pačios tapti atsparios. Taip, kartais atsiranda herbicidams atsparių piktžolių, bet jos pradėjo rastis anksčiau nei pradėti auginti GMO ir anksčiau nei sukurtas kai kuriuose GM ūkiuose naudojamas glifosatas. Taip, atsparios piktžolės kelia didelių problemų, nes jų nepavyksta išnaikinti įprastais herbicidų kiekiais, bet jos randasi ne tik GM laukuose ir dėl šitos problemos daugiausia yra kalti herbicidai ir evoliucija – ne genų inžinerija.  

GMO genai „neužterš“ kitų augalų. Genų „nutekėjimas“ į aplinkinius augalus (kryžminimasis) iš tiesų vyksta, bet jis nėra būdingas išimtinai genetiškai modifikuotiems organizmams. Giminingi (!) augalai visada kryžminasi tarpusavyje – tai problema, sena kaip žemdirbystė, bet neįmanoma, kad iš GM (arba paprastos) bulvės genai kaip nors „nutekėtų“ į svetimas pievas ir pomidorus (ir piktžoles).

Bijant giminingų augalų kryžminimosi, įprastai reikėtų pasikliauti, tarkim, laukų izoliacija, bet dirbant su GMO galima rasti kūrybiškesnių būdų, kaip tai sukontroliuoti: sukūrus sterilias sėklas arba augalus, kurie pageidaujamus bruožus įgautų tik tarpusavyje susikryžminę arba tik dalyvaujant sintetinėms, gamtoje nepasitaikančioms amino rūgštims.  

Genų inžinerija gali padėti sumažinti aplinkos taršą – pvz., sukūrus vabzdžiams atsparius augalus, jų nereikia purkšti insekticidais. Arba auginant glifosatui atsparius pasėlius, piktžoles galima naikinti aplinkai mažiau kenksmingu glifosatu. (Beje, žmogui jis irgi nekenksmingas, bet apie jį parašysiu atskirą įrašą. EDIT: Jau parašiau.) Bet, kaip jau minėjau, svarbu kiekvieną atvejį vertinti atskirai.

Šiandien – genetiškai modifikuoti kukurūzai, o kas rytoj? Genetiškai modifikuoti vaikai?

Kaip jau žinome, valgydami GM maistą, savo genomo tikrai nepakeisime. Užtat techniškai įmanoma tiesioginė žmogaus genomo modifikacija. Praktiškai – irgi. Visai neseniai Kinijoje abejotinų motyvų vedamas mokslininkas dėjo ant tarptautinių normų ir pakeitė realių embrionų genus – bandė padaryti juos atsparius ŽIV.  

Mokslo bendruomenė iškart pasmerkė šitą skubotą savivalę. Dabar ji siekia tarptautinio įsipareigojimo bent artimiausius 5 metus neeksperimentuoti su paveldimu žmogaus genomu – nelenktyniauti, kaip akis išdegus. Bet tokie… neatsakingi žmonės kaip He Jiankui diskredituoja visą mokslo sritį. Vien dėl to, kad jis norėjo būti pirmas, likusieji mokslininkai dabar turi srėbti visuomenės pasipiktinimą ir stengtis susigrąžinti jos pasitikėjimą.  

Yra tikimybė, kad ateityje naudojant genų inžineriją bus galima saugiai išgydyti kai kurias paveldimas ligas. Yra rizika, kad žmonės norės ne tik ligas gydyti, o ir šiaip „pagerinti“ savo kūdikius. Tai bus iššūkis visuomenei, bet nereikia leisti pavieniams nesusipratusiems mokslininkams kelti panikos, kad tai jau vyksta. Dar yra laiko susiorientuoti ir išspręsti, kaip etiškai tvarkysimės su šita galinga technologija.  

Tarp kitko, jau dabar žmonės užsiima tam tikra genetine selekcija: nustačius vaisiui genetinę ligą, kai kurie tėvai nusprendžia nutraukti nėštumą. Arba dirbtinio apvaisinimo metu, tėvai pasirenka išnešioti tą vaisių, kurio genetinis kodas atrodo geriausiai. Galite tam pritarti arba nepritarti, bet faktas, kad tai vyksta ir be genetinės modifikacijos.

GMO yra blogis, nes Monstanto yra bloga korporacija?

Diskutuojant apie GMO, vis linksniuojama Monsanto – didžiulė korporacija, užsiimanti GM sėklų kūrimu ir Roundup platinimu. Kiekvienas verslas yra suinteresuotas gauti pelno – tai visiškai suprantama, bet didelių įmonių verslo praktikos daro milžinišką įtaką ekonomikai bei aplinkai, tad mūsų akyse jos balansuoja ant moralumo ribos. GMO priešininkams labai paranku taikytis į evil verslo įvaizdį – jį galima dėl visko kaltinti, o visus, kurie neprieštarauja genų inžinerijai, tiesiog nurašyti kaip Monsanto pakalikus.  

Verslininkų susidomėjimas bet kuria sritimi yra raudona vėliava, kurios nereikėtų ignoruoti – visada protinga įvertinti, kas atlieka mokslinius tyrimus, kas juos finansuoja ir t. t. Kvestionuoti konkretaus verslo veiksmus būtina, tik reikia atskirti, kada mes kritikuojame verslą ar apskritai modernią žemdirbystę, o kada – technologiją. Monsanto nėra šventieji, bet kartais jie užsipuolami absurdiškai nepagrįstai.  Ir iš viso, genetinė modifikacija nėra Monstanto nuosavybė, daugybė tyrimų atliekama nepriklausomose laboratorijose, finansuojant nepriklausomoms organizacijoms. Golden rice, GM papajos, GM lašišos buvo sukurtos nedalyvaujant Monsanto – nesąžininga šiuos kūrinius kritikuoti per vienos korporacijos prizmę.  

Monsanto dalyvavimas GMO rinkoje nepaverčia pačios technologijos nei geresne, nei blogesne. Net ir abejotini įmonės veiksmai neturi nieko bendro su technologija – kaip ir Nestlé dominavimas kačių maisto rinkoje nepadaro kačių maisto gamybos iš esmės bloga niša vien dėl to, kad Nestlé yra susitepusi savo reputaciją dėl vandens grobstymo ir amoralaus savo produktų kišimo besivystančiose pasaulio šalyse.  

Tarp kitko, GMO itin smerkiantis ekologiško maisto sektorius irgi yra verslas. Didelis verslas, norintis parduoti savo produktus ir tam neretai naudojantis (ne)gražias melagystes.

Visą mokslininkų ir nepriklausomų organizacijų įdirbį net neįsigilinus nurašyti „grobuoniui Monsanto“ – tai paprasčiausias tingėjimas gilintis su konspiracijos prieskoniu.


O šiaip, kokias asociacijas jums kelia GMO? Aš anksčiau vis įsivaizduodavau „frankenmaistą„: kokią nors laboratorijoje užaugintą dešrą banano žievėje ar dar ką nors nejaukiai nelogiško ir neestetiško.  

GMO priešininkai labai mėgsta tokias groteskiškas vizualizacijas: visokius švirkštus pomidoruose, veidus kukurūzuose, mėgintuvėlius. Anti-GMO memai siuvami ant baimės ir nesupratimo kurpalio – akcentuojamas technologijos nenatūralumas, laboratorijos aplinka, kraupūs rezultatai. Tuo tarpu mokslininkai viliasi, kad tokius vaizdinius atsvers, tiesiog suteikdami visuomenei pakankamai informacijos. Deja, iš informacijos nesigauna geri memai.  

Neturint specifinių žinių sunku įsivaizduoti ir suprasti genų inžineriją, užtat labai paprasta užsikrėsti baime – panašu, kad būtent mažiausiai genetiką išmanantys žmonės labiausiai priešinasi GMO. Be to, kai GMO demonizuoja iš pirmo žvilgsnio jokių savanaudiškų tikslų neturinčios ekologišką gyvenimo būdą skatinančios organizacijos, norisi jomis tikėti. Tik įsigilinus į jų argumentus tenka nusivilti: pasimato ta pati apeliacija į visuomenės baimes ir neišmanymą, o kur dar klaidingos informacijos skleidimas, dogmatizmas ir… pinigėliai.

„Didžiausia anti-GMO judėjimo yda yra ta, kad jis tik apsimeta informuojantis jus. Prasibrovęs pro jo dogmas ir nagrinėdamas įrodymus, supranti, kad judėjimo užsifiksavimas ties genų inžinerija – milžiniška klaida. Principai, kuriuos jis sakosi ginantis – aplinkos apsauga, visuomenės sveikata ir bendruomeninė žemdirbystė – turėtų būti ginami apsvarstant kiekvieną konkretų atvejį, užuot kategoriškai visus GMO nurašius kaip viso pasaulio blogio kaltininkus.“

William Saletan

Prisidirbom mes su tuo savo protu ir vis augančiais poreikiais. Genų inžinerija nėra visų problemų sprendimas, bet ji gali padėti tobulinant mediciną, išmaitinant pasaulio gyventojus, prisitaikant prie besikeičiančio klimato ir kuriant našesnę, tvaresnę žemdirbystę. Tuo pačiu ji yra bene didžiausias mūsų atvirumo progresui išbandymas.  

Natūralu, kad mokslui žengiant pirmyn, mums kyla abejonių – kaip ten su sveikata, maisto sauga, alergenais, herbicidais, genetine įvairove ar korporacijų elgesiu, bet šie klausimai nėra išskirtinai tik apie genetinę modifikaciją.

„Ir šiandien yra žmonių, kurie tiki, kad GM papajos – pavojingos. Jie nori daugiau tyrimų. Jie visada norės daugiau tyrimų. Jie vadina save skeptikais. Bet kai net praėjus dvidešimčiai metų tyrinėjimų vis tiek laikaisi įsikibęs į savo nepagrįstus įsitikinimus – tai nėra skepticizmas. Tai dogma.

Kelkime klausimus ir išgirskime atsakymus.  


* Pvz., šiandieninį insuliną gamina genetiškai modifikuotos bakterijos, todėl diabetikams nebereikia vartoti kiaulių insulino. Atsiradus CRISPR technologijai atsivėrė daug naujų galimybių (ir etinių dvejonių) – vos spėju sekti naujienas, kokias ligas mokslininkai beveik išgydė.

Skaitiniai:

Vaizdai ir garsai: