Jau daugiau nei 50 metų mikrobangų krosnelės lengvina mūsų buitį, bet jų veikimą ne kiekvienas galime suprasti. Kažkokios ten mikrobangos judina kažkokias vandens molekules ir dėl to… pašyla maistas. Kaip suprasti, judina molekules? Prašau palikti mano maisto molekules ramybėje! O tos bangos – tai čia radiacija?! Mano virtuvėje tik to ir trūko – vėžio mašinos. Juokas juokais, bet rimtai yra žmonių, įsitikinusių, jog mikrobanginės kenkia. Dėl ko? Oi, dėl daug ko

Sakoma, kad:  

  1. Mikrobangomis apdorotas maistas yra nužudomas ir praranda visas naudingąsias medžiagas.
  2. Šildant maistą mikrobangėje, jame susidaro visokie toksiški ir kancerogeniniai junginiai.
  3. Mikrobangų krosnelių į aplinką spinduliuojamos bangos kenkia akims, smegenims ir sukelia visus įmanomus vėžius.

Kaip baisiai skamba! Nagi, padekonstruokime.

Mikrobangomis pašildytas maistas „nužudomas“ ne labiau nei jį pašildžius bet kokiu kitu būdu. Toks nužudymas paprastai vadinamas terminiu apdorojimu – vienu geriausių dalykų, kurį evoliucijos eigoje sugalvojo žmonės. Termiškai apdorojant susilpnėja maisto ląstelių sienelės, baltymai suyra iki lengviau virškinamų medžiagų – iš tokio maisto efektyviau pasisavinamos maistinės medžiagos ir energija, taip reikalinga mūsų didelėms, sudėtingoms smegenims, su kuriomis po to galime sėkmingai kurti visokias konspiracijos teorijas.  

Deja (tiksliau, laimei), ir patiekalų maistingumas niekaip ypatingai nenukenčia, ruošiant/šildant juos mikrobangų krosnelėje. Teisybės dėlei, lyginant su kitais terminio apdorojimo būdais, šildymas mikrobanginėje bene geriausiai išsaugo maistinę patiekalo vertę. Apskritai, norint išsaugoti kuo daugiau maistingumo, svarbiausia maisto nevirti vandenyje – verdant iš maisto į vandenį pereina nemažai vertingų maistinių medžiagų.  

Kas liečia mikrobanguotame maiste neva atsirandančius toksinus bei kancerogenus – kaip čia jums pasakius… Nėra jokių to įrodymų. Taip taip, suprantu, kad mikrobanginės „radiaciją“ intuityviai norisi sieti su kokiu nors apšvitinimu ir įsivaizduoti, kad toks procesas būtinai maistui ir jį valgančiam žmogui turi daryti kokią nors žalą, bet rimčiausi duomenys, kuriuos per 50 metų mikrobanginių priešininkai sugebėjo sukurpti – tai grandininis laiškas apie kažkieno anūkės mokyklinį eksperimentą, iškraipyta istorija apie perpiltą kraują ir „šveicarų mokslininkų studija“.

Maždaug 2010-aisiais užgimė legenda apie „mikrobangomis apnuodytą vandenį“ – emailais pasklido grandininis laiškas (na, žinote, persiųsk šį laišką 3 savo draugams, nes kitaip tave ištiks Baisi Nelaimė). Laiške pasakojama, kad kažkieno anūkė darė eksperimentą su augaliukais: vieną augalą laistė paprastu vandeniu, o kitą – vandeniu iš mikrobangų krosnelės, ir jūs tik pažiūrėkite į nuotrauką, kokie akivaizdūs rezultatai! Anūkei turbūt buvo smagu ir įdomu, bet vertinant iš mokslinės perspektyvos, toks „eksperimentas“ – niekinis, o dar ir nuotraukos akivaizdžiai sufotošopintos. Gerai, miesto legendoms niekada nerūpėjo mokslinis tikslumas, bet kai šitą nesąmonę cituoja habilituotas fizikos mokslų daktaras, darosi išties nejauku.

Beje, tas pats fizikas mielai atkartoja ir kitas su mokslu visiškai prasilenkiančias „tiesas“ apie mikrobangų krosneles – pvz., pasakoja, kad mikrobanginės pavojingos, nes sykį pacientei perpylus mikrobangų krosnelėje pašildytą kraują, ji mirė. Jeigu iki 37 laipsnių pašildytas kraujas tapo nuodingu, tai kas tada darosi su mūsų maistu?!

Vaikystėje labai mėgdavau žaisti „sugedusį telefoną“ – būdavo taip linksma! Čia principas panašus, tik jau visiškai nelinksma: kažkas įvyko, kažkas ne taip nugirdo, kažkas dar pridėjo savo interpretaciją… Ir turime moterį, kuri mirė nuo mikrobangomis „sugadinto“ kraujo. Deja, tikroji Normos Levitt istorija daug keblesnė. Po klubo operacijos jai išties buvo perpiltas mikrobangų krosnelėje pašildytas kraujas. Ji išties po operacijos mirė. Jos šeima padavė gydytojus į teismą, kaltindami, kad jie pašildė kraują mikrobangų krosnelėje.   Skrodimo metu nustatyta moters mirties priežastis – hemolizuoto kraujo perpylimas. Grubiai tariant, jai buvo perpiltas perkaitintas kraujas. Bet ar tai reiškia, kad būtent mikrobangos sugadino kraują? Tikrai ne. Ar tai reiškia, kad gydytojai padarė visišką nesąmonę? Tikrai taip.  

Šiaip jau prieš perpylimą šildyti kraują mikrobangų krosnelėje nėra normali medicininė praktika. Labai svarbu kraujo neperšildyti – kad nebūtų pažeidžiami raudonieji kraujo kūneliai, todėl naudojami specialūs šildytuvai. Mikrobangų krosnelė yra visiškai netinkama šiam preciziškam reikalui – ji per greitai pašildo skystį, o kontroliuoti temperatūrą joje per daug sudėtinga ir šiuo atveju itin rizikinga. Taigi, taip, mikrobangų krosnelėje įmanoma „sugadinti“ kraują, bet tai neturi nieko bendro su mikrobangomis – jį lygiai taip pat perkaitinti galima ir šildant krosnyje, vandens vonelėje ar ant variklio kapoto.  

Na, ir šveicarų mokslininkai. Čia jau prasideda rimti reikalai – čia jau ne kokie tai pavieniai atvejai, o Mokslas. Taigi, pasakojama, kad kokia tai šveicarų mokslininkų komanda atlikusi nuodugnų eksperimentą nustatė, jog mikrobangų krosnelėje ruoštas maistas iššaukia priešvėžinę būseną*.   Juokinga, kad taip plačiai minimos studijos neįmanoma rasti, bet gal ir nieko keisto, nes ji… nebuvo publikuota jokiame moksliniame žurnale. Kiek pavyko iškapstyti, tie „šveicarų mokslininkai“ – tai chemikas Hans Hertel ir 7 jo draugai. Jų „kontroliuojamos sąlygos“ – tai viešbučio kambarys, kuriame užsidarę jie 2 mėnesius valgė mikrobangų krosnelėje šildytą pieną ir daržoves. Jų rezultatai – nežinia, kokie, nes viskas, ką Hertel padarė, tai tik išlindęs iš viešbučio pareiškė, kad „nustatė patologinius pakitimus, būdingus vėžinės būsenos pradžiai“. Šitoks „eksperimentas“ ir tuo labiau jo išvados mokslinės vertės turi ne daugiau nei mano katinų eksperimentai, mėtant knygas nuo stalo ir tvirtinant, kad paneigė Žemės traukos jėgą. Žinoma, su Hans Hertel greitai susidorojo mikrobangų krosnelių gamintojai, todėl jis pasikeitė savo tapatybę… Juokauju dėl susidorojimo, bet nejuokauju dėl tapatybės pasikeitimo. Visiškai normali ir neįtartina mokslinė praktika.   Turbūt galima iškasti dar kokių nors rusų mokslininkų 1989 metais atliktą slaptą studiją, dėl kurios rezultatų paskelbimo juos persekiojo mikrobangų krosnelių gamintojų mafija ir jiems teko nutraukti savo mokslinę karjerą.

Bet užuot kapstęsi po abejotino patikimumo „studijas“, prisiminkime, kad kokybiški moksliniai tyrimai nebūna pasislėpę kažkur nebeveikiančiuose internetiniuose puslapiuose – jie yra vieši, publikuoti moksliniuose žurnaluose bei ne kartą replikuoti (pakartotinai atlikti kitų tyrėjų, kad būtų galima įsitikinti rezultatų pastovumu).

O kaip tada mikrobangų krosnelių į aplinką skleidžiamų bangų? Gal jos tiesiogiai mus žaloja? Irgi ne. Teoriškai**, mikrobangos gali mums pakenkti, nes mūsų kūnuose yra daug vandens molekulių, kurias galima išjudinti mikrobangomis – tai ne į naudą gyvam organizmui. Praktiškai, mikrobangų krosnelių saugumas yra griežtai reglamentuojamas, todėl visos rinkoje esančios krosnelės yra puikiai izoliuotos ir į aplinką neišbanguoja mums potencialiai kenksmingų bangų.

Nekiškite galvos į veikiančią mikrobangų krosnelę – stovėkite per kelis žingsnius nuo jos (mikrobangos toli nesiekia), naudokite tik techniškai tvarkingą įrenginį (pagal instrukciją!) ir būsite visiškai apsaugotas.

Kodėl mikrobangų krosnelių nemėgėjai cituoja visokias nesąmones? Nes paprasčiausiai nėra jokių rimtų mokslinių duomenų, įrodančių bent kokį mikrobangų krosnelių kenksmingumą. Kodėl tuomet jie nepakeičia savo nuomonės? Nes niekas nenori keisti savo nuomonės. Tai labai nesmagus užsiėmimas, ypač jei ta nuomonė yra bendresnių tavo įsitikinimų dalis. Pvz., kad „chemija“ yra blogis, o natūralumas – gėris. Viskas, ko intuityviai nesupranti – tai chemija – vadinasi, blogis. O kai turi tokį pirminį įsitikinimą, belieka šališkai atsirankioti su tavo nuomone sutampančius duomenis.   Anyway, drąsiai naudokite mikrobangų krosnelę ir džiaukitės maistingu, itin patogiai pašildomu maistu.  


* Šiaip jeigu jau nuo 1980-ųjų galima su paprasčiausiu kraujo tyrimu nustatyti „priešvėžinę būseną“, turbūt visi džiaugtumėmės ir gyventume 200 metų, laiku nustatę vieni kitiems vėžius ir užkirtę kelią jų plitimui. Bet primenu, kad dabar yra 2019-ieji, o tokio universalaus kraujo tyrimo dar neturime. A, ir vėžių yra devynios galybės, tai vargu, ar toks tyrimas iš viso įmanomas.

** Teoriškai, ir vanduo mums gali pakenkti, jei jo išgeriame gerokai per daug, bet tai nepaverčia vandens čiaupo žudymo įrankiu.


Skaitiniai namų darbams: