Puikiai suprantu tiek paprastų žmonių, tiek mokslininkų norą, kad marihuana būtų legalizuota. Jos kriminalizavimas ir suplakimas į tą pačią kategoriją su sunkiais narkotikais trukdo sklandų jos tyrinėjimą, o iš socialinės perspektyvos jis išvis atrodo absurdiškai*.   

Bet žmonės bijo ~narkotikų~, o marihuana visada buvo linksniuojama kartu su visokiais heroinais ir kokainais, tad asociacija aiški: priklausomybė, degradacija, nusikaltimai. Kas gi nori tokios grėsmės? Nebent tą grėsmę atsvertų potenciali nauda. Todėl nemažai žolės šalininkų įsivelia į sveikatos argumentus, tvirtindami, kad marihuana išgydys viską. Vėžį, chronišką skausmą, dirgliosios žarnos sindromą, epilepsiją, spazminį paralyžių, Tureto sindromą, šoninę amiotrofinę sklerozę, Hantingtono ligą, Parkinsono ligą, distoniją, demenciją… Viską.

Deja, kol kas mokslinių tyrimų rezultatai, kaip čia pasakius, santūrūs. Nors tyrinėtas marihuanos poveikis gydant visą eilę susirgimų: chronišką skausmą, vėžį, chemoterapijos sukeltą pykinimą ir vėmimą, anoreksiją ir svorio netekimą dėl ŽIV, dirgliosios žarnos sindromą, epilepsiją, spazminį paralyžių, Tureto sindromą, šoninę amiotrofinę sklerozę, Hantingtono ligą, Parkinsono ligą, distoniją, demenciją, glaukomą, trauminius smegenų pažeidimus, priklausomybes, nerimą, depresiją, miego sutrikimus, potrauminio streso sutrikimą, šizofreniją iš kitas psichozes, daugmaž patikimi nedidelio marihuanos efektyvumo įrodymai nustatyti tik palengvinant šiuos simptomus:

  • chronišką skausmą
  • chemoterapijos sukeltą pykinimą ir vėmimą
  • spazminį išsėtinės sklerozės sukeltą paralyžių

Net ir šiais atvejais marihuanos poveikis labai nedidelis. Viskam kitam arba nepakanka, arba išvis nėra įrodymų.  

Už tai iš dalies galima padėkoti biurokratinei naštai, su kuria susiduria mokslininkai, užsimoję tyrinėti nelegalias substancijas – dėl to padorių marihuanos studijų neturime tiek, kiek norėtųsi. Iš dalies kalta pati marihuana – kaip turėtų atrodyti placebo kontrolinė grupė, kai tyrinėji žolę, nuo kurios apsinešama? Žmonės supranta, kada jie apsinešė, o kada ne. Lieka kiti, mažiau patikimi tyrimų metodai, kurių rezultatus sunku interpretuoti vienareikšmiškai. Galų gale, marihuana tiesiog nėra panacėja – dėl to ir tyrimų rezultatai atitinkami.  

Beje, verta paminėti ir pagrįsčiausias marihuanos (ne)rizikas. Tik turėkime omenyje, kad didžioji dalis studijų remiasi ne klinikinių eksperimentų duomenimis, o tiriamųjų pasakojimais apie marihuanos suvartojimą praeityje arba tyrimais, atliktais su gyvūnais:  

  • Marihuanos rūkymas nepadidina plaučių, galvos ir kaklo vėžių rizikos.
  • Nėra įrodymų, kad žolės rūkymas gali sukelti mirtį nuo perdozavimo.
  • Yra duomenų, kad marihuana gali sukelti priklausomybę – bet mažesnę nei nikotinas, opiatai ar benzodiazepinai.
  • Kanapių rūkymas nėštumo metu gali nulemti mažesnį naujagimio svorį.
  • Reguliarus marihuanos rūkymas siejasi su chronišku kosuliu ir skreplių susidarymu. (Rūkymo nutraukimas sumažina šiuos simptomus.)
  • Marihuanos rūkymas prieš vairavimą padidina avarijos riziką.
  • Marihuanos rūkymas per pastarąsias 24 valandas gali suprastinti kognityvinius gebėjimus: mokymąsi, atmintį ir dėmesį. Yra šiek tiek duomenų, kad šie kognityviniai gebėjimai gali išlikti suprastėję net ir nustojus rūkyti kanapes.
  • Marihuanos rūkymas padidina šizofrenijos ir kitų psichozių išsivystymo riziką. Kuo intensyvesnis vartojimas – tuo didesnė rizika.
  • Turintiems bipolinį sutrikimą, kasdienis marihuanos rūkymas gali sustiprinti jo simptomus.

Išrinkau tvirčiausius teiginius, bet kad susidarytumėte objektyvesnį vaizdą, rekomenduoju paskaitinėti šitą krūvos studijų apibendrinimą. Matysite, kaip atsargiai apie daugelį teiginių kalbama: rašo, kad trūksta duomenų, kad efektas nežymus ar kad rezultatai statistiškai nereikšmingi. Visur išvada tokia pati: reikia geresnių, išsamesnių tyrimų.  

Galiu suprasti kai kurių marihuanos šalininkų įtikėjimą stebuklinga žolės galia gydant vėžį, Alzheimerį, depresiją ir dar kažin ką. Labai žmogiška įsivaizduoti, kad motulė gamta mus myli ir nori, kad klestėtume, todėl sukūrė mums stebuklingą žolę, kurią reikia tik pasiimti, surūkyti ir „natūraliai“ pasveikti. Apskritai, apeliavimas į gamtą yra viena dažniausiai pasitaikančių logikos klaidų. Deja, tai, kad kažkas yra natūralu, nedaro to dalyko geresniu. Kad ir kaip būtų liūdna, gamta nėra niekaip suinteresuota mumis rūpintis – tik mes prisitaikome prie jos sąlygų ir pasiimame iš jos tai, ko mums reikia (pvz., botulino toksiną, hehe). Marihuanos atveju pasiimti galėtume nebent kažkokį vieną jos komponentą, kuris galbūt padėtų gydant vieną iš milijono susirgimų.  

Pavyzdžiui, yra toks CBD (kanabidiolis), kurį dabar ypač madinga liaupsinti ir vartoti. Jį tyrinėti daug paprasčiau, nes jis yra viena kanapėse randama medžiaga, neturinti jokio „narkotinio“ ar kitokio nepageidaujamo šalutinio poveikio. Šiaip jo yra ir marihuanoje, bet dažniausiai jis gaunamas iš pluoštinių kanapių, todėl CBD legalus ir Lietuvoje – mačiau, net Akropolyje pardavinėja. Liaudis sako, kad jis padeda viskam ir nuo visko: pradedant miego sutrikimais, nerimu, chronišku skausmu, baigiant vėžio, šizofrenijos, Alzheimerio ir visų kitų gyvenimo negandų gydymu.  

Dalykai, neva gydantys nuo visko iš eilės, iškart verčia kilstelti antakį. Ligų sąrašas toks ilgas ir įvairus, kad neįtikėtina, jog ta pati medžiaga padės gydant ir traukulius, ir depresiją, ir vėžį. Mokslinių tyrimų rezultatai kol kas kuklūs, dauguma jų atlikta tik su gyvūnais arba labai mažomis imtimis, tad sunku tvirtai pasakyti, kokią realią naudą žmonėms jis gali turėti. Iš turimų duomenų, panašu, kad vėžio su CBD neišgydysi, bet pagrįsčiausios perspektyvos:

  • kai kurių skausmų palengvinimas (bet tik kai kurių).
  • labai specifinės ir retos vaikų epilepsijos priepuolių palengvinimas – CBD pagrindu sukurtas vaistas yra gana naudingas tiems, kuriems neveikia kiti antiepileptiniai vaistai.
  • efektyvesnis kai kurių psichozės simptomų lengvinimas vartojant CBD kartu su antipsichotiniais vaistais. Šiuo klausimu turime tik pirmines studijas – tam, kad būtų galima jį rekomenduoti ir vartoti, reikia didesnių mokslinių tyrimų (rimčiausio tyrimo imtis – 88 dalyviai). Taip pat verta turėti omenyje, kad net ir užfiksuotas pagerėjimas yra itin menkas ir praktiškai vos juntamas.

Išvados:  

  1. valdžia mūsų nemyli
  2. motulė gamta mūsų nemyli
  3. stebuklų nebūna

Rimtai, marihuana nėra nei nuodas, nei stebuklas, bet įvairūs atskiri jos komponentai turi perspektyvų ateityje būti panaudoti naujų vaistų gamyboje. Kol kas tvirtų mokslinių duomenų apie universalią CBD naudą nėra, todėl rekomenduoju, kaip visad, išlikti skeptiškais, kai kažkas jums siūlo vaistą nuo visų ligų. Kita vertus, bent jau CBD neturi jokio šalutinio poveikio, tad grėsmė kyla nebent jūsų piniginei. Ir viltims.

* Lietuvoje kuo legaliausia substancija, kuri sukelia stiprią priklausomybę, daugybę sveikatos ir socialinių problemų. Negana to, jos vartojimas yra visiškai normalus ir skatinamas net akademinėje bendruomenėje. (Kur jau kokia paroda ar naujas fakultetas bus atidarytas be tradicinės šampano ar vyno taurės.) Taip pat Lietuvoje legali medžiaga, kuri ne tik kad neturi absoliučiai jokios naudos sveikatai, bet ir neabejotinai sukelia priklausomybę bei plaučių, burnos ir visokių kitų galų vėžį. Bet štai marihuana… Ji, matyt, kažkaip kitaip, kažkaip stebuklingai pražudys mūsų trapią visuomenytę.

Nuorodėlės: