COVID-19? Čia mėsavalgių liga. 99% mirusių valgė mėsą. Pagalvokit.
Kraujo vėžys? Nederinot maisto ir užrūgštinot organizmą. Šarminė dieta padės.
Veido oda per riebi? Matomai valgot kažkokį šūdą. Bulves, pvz. Negi galvojat, kad iš žemės ištraukta bulvė tik šiaip sau atsitiktinai primena šūdo gabalą?
Depresija? Nuo glitimo.
Pirmojo tipo diabetas? Kai mūsų Mesmeraldas Juozapas tapo veganiuku, išsigydėm.
Atleido iš darbo? Užjaučiu, nors maitinantis taip, kaip tu, tai buvo tik laiko klausimas…

Nesubalansuota mityba arba nesaikingas kai kurių maisto produktų valgymas gali prisidėti prie kai kurių ligų vystymosi. Visi tą žinom ir suprantam. Bet ką aš noriu pademonstruoti šiais pavyzdžiais (beje, daugiau nei 80% jų – perfrazuoti realūs pasisakymai) – mitybą skubam kaltinti dėl visko. Visko.

O kaltindami mitybą, tuo pačiu kaltinam ir save, nes gi mes patys renkamės, ką valgyti. Ir tikim, kad egzistuoja arba jau tuoj bus išaiškinta dieta, kuri padės mums visų negalavimų išvengti arba juos išsigydyti. Ir ne šiaip ten riziką sumažinti – tikrai, garantuotai, 100%, duodu ranką nukirst niekuo nesirgti ir dar nepasenti. Ir nemirti.

Net standartinės mitybos rekomendacijos (įvairus racionas, kuriame gausu vaisių, daržovių, ankštinių, pilnagrūdžių produktų, nepersistengiama su sočiaisiais riebalais, raudona mėsa, cukrumi) mums nepadeda – vis tiek sergam, senstam ir savo keturiolikoj darbų energijos pritrūkstam. (Nors daugelis net šių rekomendacijų nesilaiko…) Nu vat reikia kažko daugiau.

Aš jums to daugiau nepasiūlysiu. Užtat noriu panagrinėti šiuos kosmiškai, nesvietiškai, nerealiai didelius mūsų lūkesčius maistui:

  • Kodėl tiek daug tikimės iš mitybos?
  • Kodėl ją tiriantis mokslas atrodo toks kontroversiškas?
  • Kokias pasekmes mūsų gerovei gali turėti perdėtas mitybos sureikšminimas?

Viliuosi, kad perskaitę šį tekstą, ramiau ir kritiškiau reaguosit į kasdienes naujienas apie mitybą.

Tekstas bus ilgas – kaupiausi jam nuo pat šio blog’o pradžios. 😀 Jame rasit citatų iš angliškų tyrimų ir spaudos – jas grubiai išverčiau, kad būtų patogiau skaityti.

Žmogiški faktoriai

Kontrolė

Genų, aplinkos, nelaimių ir atsitiktinumų nesukontroliuosi, užtat ką į skrandį dėti pasirinkti gali praktiškai visada ir net keliskart dienoj.

Kontrolės poreikis susiduria su mūsų intuicija, kad maistas gali būti vaistas (arba nuodas). Tokią nuojautą sutvirtina faktas, kad mityba ženkliai prisideda prie kai kurių ligų vystymosi: pvz., II tipo diabeto, mažakraujystės, kraujotakos ligų. Su kai kuriomis ligomis iš dalies siejamas gausesnis kai kurių produktų vartojimas – pvz., perdirbtos raudonos mėsos valgymas siejamas su keliolikos rūšių vėžiais.

Bet kartais liga nėra susijusi su mityba (arba su ja siejasi taip menkai, kad dar nepavyko užfiksuoti akivaizdaus ryšio). Be to, net ir su mityba stipriai siejamomis ligomis apsirgti gali šiaip jau subalansuotai besimaitinantys žmonės.

Autoimuninės ligos, vėžiniai susirgimai gali prasidėti, nes mums tiesiog nepasisekė. Nes kažkas nutiko. Kažkurį tūkstantmilijardinį kartą dalijantis ląstelėms įvyko lemtinga klaida ir pyst – vėžys.

Mums labai sunku suvokti ir priimti faktą, kad shit happens (liet. šūdai nutinka). Ir kad mes tiksliai nežinom, dėl ko. Ir kad mes ne viską galime valios pastangomis pakeisti.

Tai ypač sunku priimti, kai ligai, kuria apsirgome ar bijome susirgti, dar nėra sukurtas efektyvus gydymas. Arba jei jo rezultatai mūsų netenkina.

Rizika

Mums sunku racionaliai įvertinti riziką. Didžiausią grėsmę mūsų sveikatai keliančius faktorius mokslininkai jau išsiaiškino. Dabar liko smulkesnieji, o bandant suvokti jų keliamą riziką, labai lengva pasimesti: kuo naujesnis rizikos šaltinis, tuo mums jis atrodo grėsmingesnis. Vien dėl savo naujumo.

„Naujos rizikos mūsų mintyse išsipučia – bet ne dėl savo įtakos, o būtent dėl savo naujumo arba dėl to, kad negalime jų sukontroliuoti. Palyginkime jas su gerai žinomais, itin reikšmingais rizikos faktoriais, kaip kad sėslus gyvenimo būdas, per mažai vaisių ir daržovių racione, rūkymas, alkoholio gėrimas ar per ilgas buvimas saulėje. Nepaisant didelės įtakos įvairiems sveikatos aspektams, mūsų šie itin rizikingi, bet puikiai pažįstami, faktoriai taip nebaugina.“

Alison Bernstein

Natūralumas

Turim tokį beveik universalų polinkį natūralumą laikyti būtinai geru dalyku. Kalbant apie mitybą, jis irgi veikia. Prie maisto skirstymo į „natūralų“ ir „nenatūralų“ grįšiu vėliau, o dabar – apie apskritai žmogui natūralią mitybą: racioną, maitinimosi dažnį ir pan.

Minties gija maždaug tokia: jei maitinsimės būtent taip, kaip mūsų rūšiai natūralu, būsim sveiki. Skamba teisingai. Deja, šitas lūkestis nėra paremtas nei empiriškai, nei logiškai.

Pirma, mes net nežinom, kuris mūsų rūšies gyvavimo laikotarpis galėtų būti optimalios mitybos atskaitos taškas. Nors pirmykštis gyvenimas dažnai vaizduojamas idiliškai ir vienpusiškai, panašu, kad mūsų propropro(…)protėviai tiesiog valgė tai, ką rado, galėjo suvirškinti, ir kas nesutrukdė jiems sėkmingai pasidauginti (t. y. nenužudė jų nesulaukus reprodukcinio amžiaus). Jų racionas labai įvairavo, tad naivoka Tikrosios Dietos ieškoti jų oportunistinėje mityboje, o dar naiviau – besti pirštu į kažkurį laikotarpį ir nuspręsti, kad va, mums dabar reikia valgyt būtent taip, kaip valgyta tada.

Mes, aišku, turim atsižvelgti į savo fiziologinę realybę. Pvz., mūsų kūnai, skirtingai nei daugelio kitų žinduolių, negamina vitamino C, todėl mums būtinai reikia gauti jo su maistu. (Arba bent jau su papildais.) Taip pat sunkiai išgyventume, besimaitindami vien tik ryžiais – mums reikalingas daug turtingesnis racionas, kad gautume visų mūsų organizmo procesams būtinų medžiagų.

Bet vieningo pirmykščių žmonių valgiaraščio turbūt net nebuvo. O jei ir būtų buvęs, mums šiandien nepavyktų jo propaguoti, nes vien mūsų auginamos daržovės ir vaisiai stipriai nutolę nuo savo pirmtakų. Be to, iškasenos rodo, kad pirmykščius žmones kamavo visokie ten rachitai, širdies ligos, mažakraujystės. Nieko idiliško, jokio klestėjimo – jie nuolat galavosi mirtimi.

Antra, šis teiginys kartais remiasi prielaida/nuojauta, kad viskas, kas natūralu, gamtoje atsirado jai galvojant apie mūsų gerovę ir siekiant mus sveikatinti. Gerai, nebūtinai gamtai galvojant ir kažko siekiant, bet manoma, kad viskas, kas randama gamtoje, yra gerai. Ilgiau pasvarsčius, nesunku prisiminti, kad, pvz., gamtoje pilna nuodų. Virusų. Pavojingos radiacijos. Kitų gyvūnų. Ir… ligų.

Ne viskas gamtoje sukasi aplink mus. Kad ir kaip būtų liūdna, mes Motulei Gamtai nerūpim.

Klaidinančios naujienos

Pagrindinis paprasto žmogaus langas į sveikatos naujienas – populiarioji žiniasklaida – ne tik informuoja, bet ir sukelia sumaištį.

Prieštaravimas sau

Kasdien pasirodo straipsniai apie „5 jūsų virtuvėje besislepiančius žudikus„, „3 vaisius, apsaugosiančius nuo Alzheimerio ligos“ ir apie tai, kad mokslininkai nustatė, jog keto dieta pagerina protinius gebėjimus (trijų pelių, su kuriomis atliktas tyrimas). Kitą dieną perskaitom, kad keto dieta visgi kenkia kepenims (tų pačių trijų pelyčių), o kažkuris anksčiau tyliuoju žudiku pravardžiuotas produktas jau padeda apsisaugoti nuo krūties vėžio.

Sekant tokias naujienas, atrodo, kad menkiausia klaida mityboje mus nuknakcins, ir kad visgi yra būdas, kaip su maistu pergudrauti ligas ir patį gyvenimą. Tik reikia jį surasti. Ir jau tuoj tuoj jį rasim. Tik kasdien sekim naujienas, kad nepražiopsotume. Bet kai tos naujienos prieštarauja viena kitai, niekas taip ir nepaaiškėja.

Gaunasi taip, kad žiniasklaida sukuria poreikį, kurio niekaip nepatenkina.

Žinios apie šiandien naujienose nuskambėjusių tyrimų tęsinį ar pagrįstą jų kritiką mūsų tikriausiai net nepasieks. Gal jų niekas netęs, gal jų rezultatai nuodugnesniuose tyrimuose nepasitvirtins. Neįdomu.

Kitą dieną mus jau džiugins arba gąsdins kita pusiau skusta, pusiau lupta žinia, kaip mokslininkai nustatė kokią nors sąsają.

Pamestas kontekstas

Problema ne tik nuolatiniame prieštaravime ankstesnėms naujienoms, bet ir tai, kaip jos pristatomos. Pvz., jose nuolat* klaidingai teigiamas priežastinis ryšys (kad X sukelia Y), kai pagal tyrimo metodus to teigti negalima. Jose nepaminima, kokia tyrimo imtis, neretai praleidžiama ir tokia „smulkmena“, kad tyrimas atliktas ląstelių kultūrose arba su pelytėmis. Neapžvelgiami ankstesni tyrimai, jų stipriosios ir silpnosios pusės.

T. y., naujas tyrimas nekontekstualizuojamas.

Nu ir kadangi ne kiekvienas pajėgus pats įvertinti aprašomų tyrimų reikšmę, gauname labai, labai sugedusį telefoną.

Pvz., straipsniuose dažnai kalbama apie sąlyginę riziką. Rašoma: produktas X padidina susirgimo Y riziką Z procentų/kartų. Pateiksiu paprastą pavyzdį, kad būtų aiškiau, kodėl svarbu žinoti, nuo kokios rizikos tas padidėjimas skaičiuojamas.

Jei 1 iš 10 000 daug keptos šoninės valgiusių žmonių susirgo vėžiu, o iš 10 000 visiškai jos nevalgiusių vėžiu susirgo 3, skirtumas – 3 kartai. Antraštė galėtų skelbti: „Mokslas tėškė antausį vegetarams: Ištirta, kad nevalgantys šoninės triskart dažniau serga vėžiu“. Kai kurios antraštės gal net eitų toliau: „Mokslininkai nustatė, kad šoninė apsaugo nuo vėžio“. (Tai jau būtų melas, nes koreliacija neįrodo įvykių priežastingumo.) Bet tie „trys kartai“ realiame gyvenime praktiškai nieko nepasako. Kai atsižvelgiame į tai, kad vėžiu apskritai susirgo tik 0,01% ir 0,03% tiriamųjų, paaiškėja, kad skirtumas tarp dviejų grupių yra tik procento dalys, t. y. 0,02%, t. y. labai labai labai mažai. Ar verta dėl tokio rizikos „išaugimo“ vegetarams pradėti valgyti šoninę? Kažin. Bet jei parašytume, kad rizika susirgti didesnė tris kartus…

Vertinant rizikos padidėjimą, visada reikia klausti, kokia apskritai yra rizika susirgti ta liga.

Iliuzijos

Naujienos sukuria dvi iliuzijas:
1) kas naujausia, tas teisingiausia.
2) kuo daugiau apie kažką naujienų, tuo dalykas labiau įrodytas.

Pirmoji greičiausiai kyla dėl to, kad mokslą kartais įsivaizduojam kaip kažkokį tiesų judėjimą link naujų žinių ir tiesos, nors realybėj mokslas prie naujų, užtvirtintų faktų artinasi ratais-kvadratais-zigzagais.

Antroji labiau susijusi su a) neaprėpiamu naujienų kiekiu (niekas neturi laiko visko įdėmiai skaityti ir juo labiau tikrinti faktų, užtat mato antraštes ar girdi kitus kalbant); b) nemokėjimu kritiškai įvertinti mokslinių tyrimų. (To galima išmokti. Kelis patarimus, kaip tai daryti, rašiau, o čia dar geras Logic Of Science dešimtukas.)

Pokalbiuose dažnai girdžiu: „Dabar visur daug rašo, kad X labai sveika.“ Bet tai, kad apie kažką daug rašoma, nieko nepasako apie pristatomų mokslinių tyrimų kokybę (kokio jie dydžio, su kuo atlikti, kokia jų imtis, kokie taikyti metodai ir t. t.)

Pvz., jei nuolat transliuojamos žinios apie „mokslininkų nustatytą tarpinio badavimo naudą“, nesunku susidaryti įspūdį, kad jau yra masė mokslinių tyrimų. Ir ta tyrimų masė mums kelia patikimumo ir apibendrinamumo įspūdį. Įsivaizduojam, kad tie tyrimai tikriausiai dideli, patikimi, atlikti su žmonėmis. Bet gal visgi daugelis tyrimų – maži, trumpi ir atlikti su gyvūnais, juose tirti labai specifiniai sveikatos rodikliai, skirtingi badavimo būdai ir pan.

Tuo tarpu moksliniam faktui patvirtinti ir įrodymais grįstą mediciną propaguojančių dietologų rekomendacijoms pasikeisti reikalingas ne vienas tyrimas ir net ne jų masė (jei ją sudaro menkaverčiai tyrimai).


* Haber, N., Smith, E. R., Moscoe, E., Andrews, K., Audy, R., Bell, W., … Suarez, E. A. (2018). Causal language and strength of inference in academic and media articles shared in social media (CLAIMS): A systematic review. PLOS ONE, 13(5), e0196346. https://doi.org/10.1371/journal.pone.0196346

Mitybos epidemiologijos ribotumai

„Daugiausia problemų kelia ne mokslinis mitybos tyrinėjimas, o to tyrinėjimo rezultatus klaidingai pateikiantys žmonės.“

A. Levinovitz. THe Gluten Lie

Epidemiologai (žmonės, tyrinėjantys galimų rizikos veiksnių sąsajas su sveikata) jau seniai reiškia susirūpinimą paradoksalia situacija: visuomenė jų ir klauso, ir neklauso tuo pat metu. Kiekvieno naujo tyrimo rezultatai ištransliuojami kaip jau patvirtini faktai, bet niekam neįdomūs epidemiologų perspėjimai, kad jų tyrimų metodai labai riboti, todėl juos reikia vertinti atsargiai.

Nuo žurnale „Science“ išspausdinto straipsnio „Epidemiology faces its limits“ [1] praėjo ketvirtis amžiaus, bet atrodo, kad rašyta apie šiandieną:

„Kad ir kaip atsargiai tyrėjas pristatytų savo išvadas ir akcentuotų tolesnių tyrimų būtinumą, didžioji dalis spaudos mažai atsižvelgs į tokius perspėjimus. …Kol informacija pasieks visuomenę, tikėtina, kad preliminarus spėjimas jau bus interpretuojamas kaip faktas.“

Brian MacMahon @ Taubes, G., & Mann, C. C. (1995)

„Patys epidemiologai nežino, kaip pažaboti „savaitės nerimo“ sindromą. […] Spaudimas publikuoti neužtikrintus rezultatus ir spaudos skubėjimas juos viešinti reiškia, kad nerimo švytuoklė niekad nenustos svyruoti.“

Jamie Robins @ Taubes, G., & Mann, C. C. (1995)

John P. A. Ioannidis savo legendiniame straipsnyje „Why Most Published Research Findings Are False“ [2] labai aiškiai išdėstė, kodėl neverta pasikliauti pavieniais tyrimais, ypač mitybos srityje. Jo straipsnis yra meta-mokslo klasika, rekomenduoju jį paskaityti. (O šiaip visų minimų straipsnių sąrašą rasit skyrelio pabaigoje.)

„Rezultatai iš smulkių, ankstyvų fazių klinikinių tyrimų bus teisingi tik maždaug vieną iš keturių kartų, o esant šališkumui – dar rečiau.“

Ioannidis, J. P. A. (2005)

„Daugelį klausimų nagrinėja daug tyrėjų komandų, ir klaidinga akcentuoti tik vienos komandos statistiškai reikšmingus rezultatus. Svarbiausia yra rezultatų visuma.“

Ioannidis, J. P. A. (2005)

Mitybos epidemiologija daugiausia kliaujasi maisto dienoraščiais (FFQ) – metodu, kuris nuolat kritikuojamas dėl savo netikslumo. Tokių tyrimų rezultatai tiesiogiai priklauso nuo tiriamųjų atminties, gebėjimo tiksliai įvertinti produktų kiekius ir žmogiško polinkio šiek tiek pakoreguoti savo parodymus, siekiant pagražinti arba pabloginti realią situaciją. Dėl to analizuojant net ir didelėse studijose surinktus duomenis, išryškėja visokios įdomybės – pvz., kuomet pagal apklausų atsakymus apskaičiuotos respondentų per parą suvartotos kalorijos nelabai suderinamos su fiziologine realybe. [3, 4] Whoops.

Dar vienas ne visuose tyrimuose įvertinamas faktorius – kuo keičiame tai, ko nevalgome? Pvz., jei tiriamos keptos šoninės sąsajos su vėžiniais susirgimais, ką valgom vietoj jos? Bulką? Čipsus? Daugiau daržovių? Veganišką „šoninę“ iš kokosų?

Įdomi ir kita J. P. A. Ioannidis analizė. [5] Tyrimų duomenų bazėse patikrinus 50 maisto produktų sąsajas su vėžiu, gauta, kad daugelis jų tuo pačiu metu ir „sukelia“ vėžį, ir nuo jo „apsaugo“.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad mokslu išvis nereikėtų pasitikėti. Tiesiog prieš darant išvadas svarbu įvertinti tyrimų visumą. Tai ir daro specialistai, o naujienas rengiantys žurnalistai nėra tam pajėgūs dėl laiko ir žinių trūkumo.

„Absoliučiai nieko blogo nenutiks pasakius: „Šis straipsnis gali būti teisingas, bet jo teiginiai – neeiliniai, todėl prieš darydamas išvadas, palauksiu, kol atsiras daugiau tyrimų.“ Tai gyvybiškai svarbi sveiko skepticizmo dalis. Problema kyla tada, kai arba rezultatai nuolat patvirtinami, bet tu vis tiek ignoruoji arba neigi juos, arba, priešingai, kai rezultatai dar nėra patvirtinti kitų nepriklausomų tyrėjų, bet tu vis tiek laikaisi į juos įsikibęs kaip į absoliučią tiesą.“

The Logic Of Science: 10 steps for evaluating scientific papers

[1] Taubes, G., & Mann, C. C. (1995). Epidemiology faces its limits. Science, 269, 165–169.

[2] Ioannidis, J. P. A. (2005). Why Most Published Research Findings Are False. PLOS Medicine, 2(8), e124. https://doi.org/10.1371/journal.pmed.0020124

[3] Archer, E., Hand, G. A., & Blair, S. N. (2013). Validity of U.S. Nutritional Surveillance: National Health and Nutrition Examination Survey Caloric Energy Intake Data, 1971-2010. PLoS ONE, 8(10), 1–12. https://doi.org/10.1371/journal.pone.0076632

[4] Ioannidis, J. P. A. (2013). Implausible results in human nutrition research. BMJ, 347. Retrieved from https://www.bmj.com/content/347/bmj.f6698

[5] Schoenfeld, J. D., & Ioannidis, J. P. (2013). Is everything we eat associated with cancer? A systematic cookbook review. The American Journal of Clinical Nutrition, 97(1), 127–134. https://doi.org/10.3945/ajcn.112.047142

Mitybos Guru

Žiniasklaida pati sau prieštarauja, ekspertai stebuklų nežada… Duokit mum stebuklų!!! Sveiki atvykę į Mitybos Guru* teritoriją. Jie už mus išnagrinės visą ten mokslą, naujausius tyrimus ir viską perkošę per dramatišką asmeninę sėkmės istoriją papasakos, ką sužinojo.

Mitybos Guru transliuojamos žinios nėra kokių ten PSO rekomendacijų atkartojimas – ne ne, rekomendacijas gi bet koks durnius gali pasiskaityti. Guru mums siūlo Tikrąją Dietą, kuri Pagerins Viską. Jis išnagrinėjo Naujausius Paradigmą Sudrebinančius Tyrimus ir žino daugiau nei koks ten eilinis farmamafijai parsidavęs, nieko nesuprantantis dietologas.

„Galite atpažinti pranašus-apsimetėlius: tiesiog jų kalbas palyginkite su kalbomis jų pirmtakų, kadaise pardavinėjusių stebuklingus vaistus. Pastebėsit, kad ne kažin kas pasikeitė. Kaip ir „hileriai„, įvairių dietų pardavėjai liudys apie savo beveik akimirksniu veikiančias gyvenimą keičiančias galias, dažnai pradėdami nuo savo asmeninės atsivertimo istorijos.“

A. Levinovitz. The Gluten Lie

Kol klausai tik vieno Guru mokymų, viskas atrodo labai aišku, bet, kaip byloja liaudies išmintis, kiek egzpertų – tiek nuomonių.

Kiekvienas Mitybos Guru turi savo šlovinamus ir demonizuojamus produktus ar jų grupes, priklausomai nuo naujausių maisto madų, asmeninių patirčių, labiausiai patikusių kitų Guru knygų ir sponsorių. Jei Mitybos Guru labai motyvuotas, jis būtinai pats parašys knygą, į kurią sudės visą savo išmintį.

Šįmet išėjo labai liūdna (ir juokinga) bestsellerių apie mitybą analizė. Pirmiausia jos autoriai patikrino, kokių išsilavinimų ir profesijų žmonės jas parašė bei kiek pagrindiniai jų teiginiai prieštarauja vieni kitiems ir dietologų konsensusui.

Taigi, paėmus 100 perkamiausių knygų apie mitybą, tik 33,7% iš jų autorių turėjo medicininį išsilavinimą; 6% – mokslų daktaro laipsnį. Maždaug pusė autorių neturėjo nei MD, nei PhD, nei jokio kito mokslinio laipsnio. 8,4% dirbo mitybos srityje.

Šitie pačių įvairiausių (ne)išsilavinimų ir profesijų atstovai žada padėti išgyti nuo diabeto, širdies ligų, vėžio, demencijos, artrito, autoimuninių ligų, Parkinsono ligos, autizmo, depresijos… Plius, suteikti mums energijos ir prailginti gyvenimą.

Tik nežinia, kuriuo autoriumi tikėti, nes knygos viena kitai iš esmės prieštarauja (nepykit už ilgą citatą, bet noriu atspindėti, ant kiek):

„100 geriausiai parduodamų knygų santraukose – mažai nuoseklumo kalbant apie tai, kurie pagrindiniai dietos komponentai leistų pasiekti visus jų žadamus rezultatus. Daug santraukų išreiškė tvirtas pozicijas angliavandenių vartojimo klausimu: 6 santraukose siūlyta dieta su mažai angliavandenių arba visiškas jų atsisakymas, o šešios siūlė atsisakyti glitimo ar grūdų. Tačiau keturios santraukos palaikė grūdų ir duonos valgymą, ir viena siūlė daug angliavandenių turinčią dietą. Kitos santraukos prieštaravo dėl pieno produktų vartojimo: dvi santraukos tvirtino, kad pieno produktai neturėtų būti vartojami, o trys – kad turėtų. Iš tų, kurios siūlė vartoti pieno produktus, dvi siūlė juos rinktis be arba su mažai riebalų, viena pirmenybę teikė pilno riebumo produktams. Santraukose taip pat išreikšti skirtingi požiūriai į tai, kurios maisto grupės turėtų dominuoti dietoje: 9 santraukose siūlyta daug daržovių turinti dieta, 7 – daug riebalų, 4 – daug baltymų. Keliose santraukose reklamuotos populiarios dietos: 4 – viduržemio regiono, 3 – paleo, 2 – ketogeninė dieta. Kitose santraukose siūlyta patiekalus kuo nors keisti: 5 siūlė juos keisti glotnučiais, 2 – kaulų sultiniu. 3 santraukos siūlė keitalioti dietos strategijas ir taip suklaidinti savo metabolizmą.“

Marton, R. M., Wang, X., Barabási, A. L., & Ioannidis, J. P. A. (2020). Science, advocacy, and quackery in nutritional books: an analysis of conflicting advice and purported claims of nutritional best-sellers. Palgrave Communications, 6(1), 1–6.

(Konkrečius pavyzdžius žr. straipsnyje.) Dauguma autorių nėra/nebuvo aktyvūs akademinio pasaulio dalyviai – neatlieka ir patikimuose moksliniuose žurnaluose nespausdina mokslinių tyrimų. Beje, kai kurie dėl savo patarimų po to bylinėjosi teismuose su nukentėjusiais pasekėjais. Suprantat.

Priminsiu, kad šios knygos siūlo ne tik padėti numesti svorio, bet ir išsigydyti įvairias ligas (autoimunines, psichines, neurologines), suteikti energijos, prailginti gyvenimą. Ar tai įmanoma?

Taip, kartais atrodo, kad visokios sveikatos organizacijos per daug lėtos atsinaujinti savo rekomendacijas pagal naujausius mokslinius duomenis, bet geriau jau lėčiau ir užtikrinčiau – kuo mažiau klaidinant visuomenę, – nei blaškantis sulig kiekvienu nauju tyrimu. Bent man tokia strategija teikia daugiau pasitikėjimo nei daug žadantys egzpertai, apeliuojantys į žmonių baimes ir neišmanymą.

Kai iš mitybos norim kažko daugiau nei mokslas šiuo metu mums gali pasiūlyti, žengiam į paribį, kuriame karaliauja labai skirtingų kompetencijų Mitybos Guru. Gal ilgainiui paaiškės, kad kai kurie iš jų kai kuriais klausimais buvo teisūs, o kiti su savo mokymais gal pakenks. (Arba jau pakenkė.) Nieks nežino, kurie bus kurie.


*Mitybos Guru – mano terminas įvardinti mitybos srities šarlatanams, besireiškiantiems žiniasklaidoje, soc. tinkluose ir savo knygose. Jie dažniausiai turi kokią nors dramatišką asmeninės sėkmės istoriją, kaip kažkuo sirgo ar turėjo daug antsvorio ir savaip „susitvarkę“ mitybą įveikė visas negandas. Savo asmeniniu pavyzdžiu ir užtikrinta kalba jie privilioja ir išnaudoja ligų ir nerimo iškamuotą, mokslinių žinių ir skepticizmo stokojančią auditoriją.

Nuo tikro specialisto jie skiriasi tuo, kad nepamatuotai daug žada, o savo teiginius daugiausia grindžia „sėkmės istorijomis“ ir/ar pavieniais, savaip interpretuojamais moksliniais tyrimais. Kartais tokie Guru netgi turi su medicina susijusį išsilavinimą, bet savo pasisakymais jie peržengia savo kompetencijos ribas (pvz., širdies chirurgas rašo knygas apie mitybą) ir neturėdami tvirtų įrodymų prieštarauja specialistų konsensusui. Bet neretai tokie Guru neturi net medicininio išsilavinimo užuomazgos – tai gali būti žurnalistai, verslininkai, aktoriai, IT specialistai, kažkodėl nusprendę, kad yra pajėgūs ir kompetentingi edukuoti pasimetusią visuomenę.


Asmeninės patirtys

„Bet gi, Dovile, tu negali paneigti, kad mano Mesmeraldas Juozapas tapęs veganiuku pagijo nuo pirmojo tipo diabeto! Būk atviresnė! Tapk ir tu vegane – pamatysi, nagai taip sutvirtės, kad galėsi kojos nykščiu drožinėt švilpynes!“

Pilna asmeninių sėkmės istorijų, kai kažkas atsisakęs glitimo išsigydė aknę, kažkas iš raciono išbraukęs riebalus įveikė odos vėžį, o kažkas valgydamas praktiškai vien riebalus irgi išsigydė odos vėžį. Tai kuriuo dabar tikėt? Artimesniu giminaičiu, nes jis tai jau tikrai mums nemeluos?

The hierarchy of evidence: Is the study’s design robust?

Asmeninės istorijos įrodymų patikimumo piramidėj stovi… jos net nestovi toje piramidėje. Jų visada reikėtų klausytis įjungus skeptiškumo filtrą. Tokios istorijos gali sudominti mokslininkus, įkvėpti tolimesnius tyrinėjimus, bet pačios savaime jos nieko neįrodo.

Nepaisant to, jos mums tokios įdomios ir įtikinamos! Net įtikinamesnės nei moksliniai tyrimai – ypač jei jie prieštarauja toms istorijoms.

Statistika mūsų nejaudina taip, kaip kitų žmonių patirtys. Su žmonėmis galime susitapatinti, jaučiame jiems empatiją, o beveidžiai duomenys empatijos tikrai neiššaukia. 😀 Kaip tik atrodo, kad jie neatspindi mūsų išskirtinumo ir patirčių įvairovės.

Racionalu būtų prieš darant išvadas pasidomėti, ką tuo klausimu sako ekspertai. Ne dėl to, kad žmogus mums meluotų. Jis nebūtinai nori mus suklaidinti, bet jis negali objektyviai įvertinti visų aplinkybių: gal pakeitęs mitybą dar ir veiksmingus vaistus vartojo, gal jam buvo diagnozuota ne ta liga, o negalavimas savaime praėjo, gal jo racione trūko kažko, ko jums net netrūksta, gal jis pradėjo sportuoti, gal jis kol kas džiaugiasi placebo efektu, o gal jam tikrai padėjo būtent naujas mitybos režimas.

Nieks nežino.

Jei mes tik šiaip norim paeksperimentuoti, sakyčiau, why not, jei tai nėra ilgi ir ekstremalūs bandymai (pvz., žaliavalgystė, klizminiai ir vidurius liuosiuojančių priemonių sukelti detoxai), bet kai kalbam apie rimtas sveikatos problemas, kiekvienas atviro mąstymo įkvėptas eksperimentas su savo mityba gali reikšti atidėtą veiksmingą gydymą arba pablogintą būklę.

Ekspertai žiniasklaidoje

„Taip pat mes stengiamės dekonstruoti vis labiau visuomenę psichologiškai slegiantį požiūrį, kad maistas yra vienintelė ligų priežastis ir jų sprendimo galimybė.“

Gydytoja dietologė evelina cikanavičiūtė

Kai mūsų lūkesčiai kabo palubėse ir apie mitybą kalba bet kas, kam papuola, sąžiningiems dietologams belieka bandyti įtvirtinti savo balsą šiame chaose ir ne tik subalansuotą mitybą populiarinti, bet ir tuos mūsų lūkesčius suadekvatizuoti.

Kartais naujienų portalai pakalbina ekspertus, kad jie išsamiau pakomentuotų kokį nors klausimą. O kartais kaip ekspertai pristatomi Mitybos Guru. Taip kuriamas balaganas, kuriame kol kas pralaimi mokslas – visada lengviau bet kam įtikinamai prikalbėti vėjų nei mokslininkams paskui juos patikslinti.

Nuosaikūs, pagrįsti realių ekspertų pasisakymai paskęsta naujienų sraute, nes jie ne tokie sensacingi ir mažai ką jaudina – vadinasi, jais ne tiek dalijamasi. Kartais pasvertai ir nekategoriškai kalbantis ekspertas skaitytojui net gali atrodyti, kaip neišmanantis savo srities.

Aš labai gerbiu dietologus, kurie neoversell’ina savo žinių ir visos srities. Kurie vis primena, kad mityba yra svarbus, bet tik vienas iš daugelio ligą galimai nulemiančių faktorių. Kurie nesivaiko maisto madų ir prieš dalindamiesi rekomendacijomis palaukia daugiau patikimų mokslinių tyrimų, o jei jų dar nėra – aiškiai tai pasako, nes tai irgi labai svarbu. Kurie nežada to, kam neturi įrodymų, o net ir turėdami kam nors įrodymų, pristato juos platesniame kontekste.

Kaip gaila, kad tokie specialistai dažniausiai nebūna bestsellerių autoriai, nes jų pirkėjams ne to reikia. Jiems reikia drąsių ir užtikrintų teiginių, neeilinių pavyzdžių ir paprastų paaiškinimų.

„Švarios mitybos“ pavojai

Kaltė ir įtampa

„…dažniau sutinku pacientų, kurie iš savo raciono dėl visuomenėje populiarių ir mūsų aptartų mitų eliminuoja kai kuriuos maisto produktus dėl vėžio baimės. Paprastai tai – pieno produktai, cukrus, saldinti produktai, miltų ir mielių gaminiai, bulvės. Džiaugiuosi, kad po konsultacijos jie dažniausiai persigalvoja ir sugrąžina šiuos produktus į savo racioną. Vėl jaučiasi ramūs juos valgydami ir, svarbiausia, praranda kaltės jausmą vartodami mitais apipintą maistą.“

Gydytoja dietologė E. Cikanavičiūtė

Sunki liga daugelį paskatina permąstyti ir įvertinti savo gyvenimą. Atrandama sričių, kuriose norisi patobulėti, ir dažnai viena iš tų sričių yra mityba. Tai suprantama ir konstruktyvu, kai remiamasi dietologų rekomendacijomis, paliekama erdvės valgymo malonumui ir netampa nuolatiniu kaltės ir savigraužos šaltiniu.

Nesunku pradėti kaltinti save, kai svarstai, kodėl aš. Ieškant ligos priežasčių paprastai galvojama ne apie gyvenimo atsitiktinumus ir nuo tavęs nepriklausančius dalykus, o apie savo pasirinkimus: gal nes kadaise rūkiau? Per daug stresavau? O gal negerai maitinausi?

Gal taip, gal ne. Interneto egzpertai bei Mitybos Guru bet kuriuo atveju netruks išaiškinti, kad čia kaip tik dėl ir vien tik dėl netinkamos mitybos. Kad ir kaip maitinotės, vis tiek kažką darėt negerai. T. y. jūs tikrai pats kaltas.

Kartais prie kaltės auginimo prisideda ir šiaip jau visa ko geriausio linkintys artimieji. Subtiliai arba nelabai subtiliai ima siūlyti išbandyti kokią nors detoksifikuojančią dietą, suvisam išmesti iš raciono glitimą, cukrų, gerti šarminį vandenį… Ir jeigu kirba abejonė, kad gal ta liga visai nesusijusi su geriamo vandens pH, gal nieko tokio, jei kartais suvalgysi bandelę su džemu, jus galima apkaltinti, kad esat per daug uždaras naujovėms – kad jūs tikriausiai pats nenorit pasveikti.

Ir vėl: pats kaltas.

Nuolatinis maisto derinimas, naujienų apie mitybą skaitymas ir bandymas galvoje kažkaip suderinti bei gyvenime pritaikyti prieštaringą informaciją kelia įtampą. Tarsi kiekvienas suvalgytas patiekalas spręstų gyvenimo ir mirties klausimą, o kiekvienas pasidavimas pagundai kastų mums kapo duobę. Būtų keista tokiomis aplinkybėmis tos įtampos nejusti.

Ir ne tik dėl savęs. Savo vaikams sveikatos linkinčios mamos (kartais – ir tėčiai, bet kad ir kaip nelygiavertiška, šioje visuomenėje už vaikų racioną vis dar nepalyginamai dažniau atsakingos jaučiasi mamos) patiria spaudimą išnagrinėti kiekvieną vaikui duodamą kąsnelį ir gurkšnelį. Neužtenka tik pripratinti vaiką prie daržovių – kur dar optimalus omega-3 ir -6 santykis, būtinai ekologiškas maistelis, gink, Moksle, nesupakuotas į kokį toksišką plastiką. O kiek dar visko nežinoma! Dėl to reikia nuolat atsinaujinti žinias ir sekti diskusijas FB grupėse.

Noras užauginti sveiką atžalą suprantamas, tik tie nerealūs lūkesčiai ir „švaros“ standartai užkrauna mamai nepakeliamą krūvį, išvargina ir pasmerkia nuolatiniam savęs kaltinimui. Tobulumas niekada nebus pasiektas – visada atsiras naujas demonas arba supermaistas. O jeigu vaikas susirgs, tai bus tik įrodymas, kad per mažai stengiesi.

Ne visi gali sau leisti tiek dėmesio ir laiko skirti vaikų ir savo mitybos poliravimui.

„Deweese sako, kad ji nekenčia švarios mitybos termino. „Tai socialinio statuso klausimas. Jis yra daugiau apie tai, kad „Aš esu geresnis, nes valgau švariai“, teigia ji. Scott-Dixon priduria: „‘Švari mityba’ yra užsiėmimas žmonių, kurie neturi realių socioekonominių rūpesčių. Tai pirmojo pasaulio problema.“

Vice: Eating Clean Is Useless

Beprasmiškai apribotas racionas

„Perdirbtas maistas yra blogas. Natūralus maistas yra geras. Tai – religinės mantros, sutirštinta versija primityvių pasakaičių, kuriomis pagal moralistinę dvejetainę sistemą skirstome maistą ir pasaulį.“

The Gluten Lie

Maisto produktai žiniasklaidos ir Maisto Guru grubiai skirstomi į „sveikus“ ir „nesveikus“. Sveiki – tai maistingi ir visokių ten gerųjų, sveikatinančių savybių turintys, o nesveiki, suprask, mums aktyviai kenkia ir apskritai yra „tuščios kalorijos“. Toks skirstymas per daug primityvus, kad būtų galima jį laikyti realistišku. Sveika/nesveika priklauso nuo konteksto.

Sakykim, makaronai – daugelis Mitybos Guru skuba šitą produktą pasmerkti kaip „nesveiką“. Savo sveikata susirūpinusiam žmogui belieka padaryti išvadą, kad makaronai jam kenkia – ne kad jų nereikėtų valgyti kasdien, ne kad vertėtų prie jų dažniau derinti maistingesnį padažą, ne – jie bet kokia forma ir bet kokiu dažnumu tiesiog kenkia, yra blogi patys savaime.

Todėl jei nori būti sveikas, reikia niekad gyvenime nebevalgyti makaronų. Net ir kartą per savaitę. Net ir su daržovėmis. (Arba normalius makaronus keisti tais šlykščiais makaronų formos lęšių miltų nesusipratimais ir valgyti guilt-free sveikuoliškus pseudomakaronus. 😀 )

Ir jeigu žmogus visgi susivilios makaronais, tą patiekalą lydės ir nuodėmingumo jausmas. Sveikata besirūpinantis žmogus jaus poreikį kompensuoti tokį savo paslydimą – išpirkti kaltę.

Jei skamba kaip pritempinėjimas, siūlau atkreipti dėmesį į tai, kokius žodžius gyvenime naudojame maistui apibūdinti. Religijų tyrinėtojas A. Levinovitz savo knygoje „The Gluten Lie“ pastebi, kaip stipriai morališkai įkrauti mūsų kasdieniai pašnekesiai apie maistą:

„Moderniosios Amerikos maisto duskursas – įskaitant teisinį ir mokslinį – yra perkrautas moraliniais ir relginiais žodžiais. Maisto produktai yra „natūralūs“ arba „nenatūralūs“, „geri“ arba „blogi“. Blogi produktai gali jums pakenkti, bet jie yra „nuodėmingai“ skanūs, „kalti“ malonumai. O geri produktai yra „sveiki“, „tikri“, ir „švarūs“ – tokie terminai labiau tinkami vienuolių vadovėliams ir filosofiniams traktatams (kas būtent yra tikras maistas?) nei mokslinėms diskusijoms.“

The Gluten Lie

(Norėčiau dar citatų pridėti, bet susilaikysiu. Labai gera knyga.)

Maisto demonizavimas pasiekia ne tik pasiturinčius žmones, kurie gali sau leisti kasdien valgyti chia pudingus, kale (ji dar madinga?) ir išimtinai tik ekologiškus produktus. Tad, pvz., jei įtikima nuolat visur kartojama ekologiškų daržovių nauda sveikatai (ir neekologiškų žala), galima prieiti prie išvados, kad jau geriau valgyti mažai, bet ekologiškų, daržovių nei daugiau tų „užterštų“ ir „toksiškų“ neekologiškų*, o apie GMO tai išvis nėr kalbos.

Tai – labai klaidinga ir potencialiai žalinga išvada. Ne viena metaanalizė rodo, kad eko ir neeko daržovės maistine verte praktiškai nesiskiria. Taip pat neekologiškose daržovėse nerandama sveikatai galimai žalingų pesticidų kiekių.

Daugelis mūsų ir taip suvalgo per mažai vaisių ir daržovių, tad galvojant apie savo sveikatą, nėra reikalo už paskutinius pinigus pirkalioti eko pomidorų, kai už tą pačią sumą būtų galima nusipirkti ir pomidorų, ir kilą morkų bei kopūstų.

Arba jei pernelyg apibendrintai suprantama cukraus žala ir nusprendžiama, kad geriausia nevalgyti jokių vaisių, nes ten „praktiškai vien cukrus“ – vėlgi, tyrimai rodo, kad vaisiuose randamas cukrus yra niekaip nesulyginamas su pridėtiniu cukrumi. Taip pat turime daug empirinio ir teorinio pagrindo manyti, kad vaisių valgymas yra naudingas mums. Ne tik dėl antioksidantų, kurie yra tokie komplikuoti, kad net nežinau, kokią išvadą apie juos padaryti, bet ir dėl skaidulinių medžiagų, už kurias mums dėkoja mūsų draugai žarnyno gyventojai.

O kur dar socialinės arba šiaip gyvenimiškoss situacijos, kai itin „švarią“ mitybą propaguojantis žmogus, tikėdamas, kad net ir menkiausias nuklydimasužterš, negali lengvabūdiškai papietauti su šeima, suvalgyti skanaus deserto arba mieste sukramsnoti kokio lavašo su falafeliais, nes lavašas tai iš rafinuotų miltų ir dar su glitimu, o falafeliai virti aliejuj, tikriausiai kokiam prastam saulėgrąžų, ir dar riešutų sviesto padažas, girdėjau, dabar daug kas riešutams alergiškas, tai turbūt ir ašgeriau jau nieko nevalgysiu nors ir labai skaniai kvepia ir tuoj nualpsiu iš alkio.


* Esu sutikusi ir kitokią išvadą padarusią jauną mamą. Ji užsiėmė naminių macaroons’ų gamyba ir pasakojo, kad renkasi tik ekologiškus ingredientus, nes tuos saldumynus dažnai valgo jos kelerių metų dukrytė. Lyg ekologiškas cukrus būtų mažiau cukrus. 🙂


Valgymo sutrikimai

Valgymo sutrikimai, kaip ir „švarios mitybos“ užmojis, stipriai siejasi su kontrolės poreikiu ir perfekcionizmu. Jei žmogus linkęs į valgymo sutrikimus, visuotinė obsesija dėl sveikos mitybos gali suveikti kaip triggeris.

Kartais valgymo sutrikimas sėkmingai slepiasi po žmogaus siekiu maitintis kuo sveikiau, ir net artimiausi žmonės nepastebi problemos. Juk sveika mityba – puikus, pagirtinas siekis. Jei žmogui ima kristi svoris, ypač jei jis turėjo antsvorio, mes jį sveikinam, giriam jo išvaizdą ir garsiai žavimės valia. Jei iš raciono eliminavo visus desertus, baltų miltų produktus, apribojo riebalus ir pan. – galvojam, koks šaunuolis, rūpinasi savimi. Tik kokia psichologinė to kaina, mes nežinom.

Gal žmogus kankinasi dėl ortoreksijos. Šis terminas nėra įtrauktas į oficialius psichikos sutrikimų sąrašus, bet jau sukaupta nemažai klinikinių pastebėjimų, kad būtų galima jį apibrėžti ir pamatyti, kuo ortoreksija skiriasi nuo kitų valgymo sutrikimų ir šiaip sveikos mitybos.

Jei trumpai, ortoreksija – tai obsesija dėl sveikos mitybos, kurią lydi stipriai apribotas racionas ir įvairūs su maistu susiję ritualai. Esminis žodis čia „obsesija“ – žmogaus mintyse ir gyvenime ima dominuoti maistas. Nuo mitybos „švarumo“ ir labai subjektyvaus, racioną stipriai apribojančio mitybos plano laikymosi priklauso jo nuotaika ir savivertė.

„Fiksacija ties maisto kokybe (jo maistinės vertės ir suvokiamo švarumo kombinacija) yra labiau skatinama noro maksimaliai pagerinti savo fizinę sveikatą ir gerovę, nei religinių įsitikinimų ar susirūpinimo dėl aplinkosaugos ar gyvūnų gerovės. Toks susirūpinimas maisto sąlygojama sveikata gali suformuoti itin sudėtingus valgymo modelius […]. Kai nevalgoma, laikas leidžiamas domintis maistu, jį sveriant ir matuojant, planuojant ateities patiekalus. Įkyrios su maistu susijusios mintys kyla ir ne šių veiklų metu.“

Koven, N. S., & Abry, A. W. (2015). The clinical basis of orthorexia nervosa: emerging perspectives. Neuropsychiatric disease and treatment, 11, 385.

Ortoreksija slepiasi po dorybe – ją sunku pastebėti ir atskirti nuo konstruktyvaus rūpinimosi savo sveikata. Kai sveika mityba rūpinamasi taip stipriai, kad pašlyja fizinė ir psichologinė žmogaus sveikata, gal visgi pagrindinė tokį elgesį motyvuojanti jėga yra psichinis sutrikimas.

  • Slavin, J. L., & Lloyd, B. (2012). Health benefits of fruits and vegetables. Advances in nutrition, 3(4), 506-516.
  • Koven, N. S., & Abry, A. W. (2015). The clinical basis of orthorexia nervosa: emerging perspectives. Neuropsychiatric disease and treatment, 11, 385.

Apibendrinimas

„Bėda ta, kad kai kalbame apie maisto ir sveikatos ryšį, vienintelė tikra išvada – kad nėra išvados. Bent jau tokios, kuri būtų tikrai galutinė. Taip yra dėl to, kad visada atsiranda naujas teiginys apie mitybą, į kurį reikia atsižvelgti, naujas tyrimas, kurio reikšmę reikia įvertinti, naujas produktas, kurį reikia ištirti.“

J. Schwarcz. A Grain of SalT

Žinot, pavargau. Ne tik šitą rant’ą rašyti 😀 – pavargau visur matyti tą perdėtą mitybos sakralizavimą, pavienių produktų šlovinimą arba prakeikimą ir nuolatinį gėdijimą, kad nepakankamai stengeisi ir dėl to sergi arba tuoj sirgsi.

Mano akimis, tai nėra sveikas santykis su maistu, aplinkiniais ir mokslu. Pagrindinis šio santykio varikliukas – mūsų kontrolės poreikis, kurį sėkmingai išnaudoja klaidinanti, nekritiškai mokslo naujienas pristatanti žiniasklaida bei eterį iš ekspertų atėmę Mitybos Guru.

Toks perdėtas rūpinimasis ilgainiui gali peraugti į chronišką kaltę ir įtampą dėl maisto, atimti iš mūsų valgymo malonumą, o pažeidžiamiems žmonėms išprovokuoti valgymo sutrikimus.

Mityba – svarbus mūsų gyvenimo ir sveikatos dalyvis. Bet mums teks išmokti susitaikyti su tuo, kad daug ko apie ją nežinome, o tai, ką žinome arba sužinosim, turbūt neatves mūsų prie to tobulos sveikatos, begalinės energijos ir nemirtingumo recepto. Kad ir kaip žmogiška būtų to norėti.

Shit happens. Ir bent jau mane tai ramina kur kas labiau nei nepamatuoti Mitybos Guru pažadai.

Maistas yra maistas.


Skaitiniai į temą: