Kadaise bandžiau dekonstruoti tikėjimą sąmokslo teorijomis – kodėl jos tokios įtaigios ir kas gali lemti, ar žmogus bus apskritai bus linkęs jomis įtikėti. Matėme, kad čia svarbų vaidmenį vaidina tiek asmeninės žmogaus savybės, tiek gyvenimo aplinkybės ir socialinė aplinka. Suprasti smagu ir svarbu, bet ką su šita informacija daryti gyvenime? Juk neateisi pas prieš 5G ryšį kovojantį tėtį ir nesakysi jam: „Tu tiesiog gyvenime jautiesi bejėgis, todėl dėl visko kaltini įsivaizduojamus priešus! Susiimk!“

Aplinkiniams tikrai neįdomūs ir nejaukūs tokie buitiniai jų situacijos „analizavimai“. (Stalčiuj turiu psichologijos bakalauro diplomą – been there, done that.) Bet kažkaip gi reikia sugyventi su tais artimaisiais, kuriuos šiaip jau mylime, bet jų nuomonė kokiu nors klausimu suformuota remiantis klaidingais faktais ir ne visai ten nukreiptomis emocijomis. Galėtum galvoti, na ir kas – gi nebūtina dėl visko gyvenime sutarti. Ir iš tiesų, kai kurios konspiracijos teorijos kelia daugiau juoką nei pavojų. Tarkim, jei žmogus nuoširdžiai tiki, kad Drąsius Kedys gyvas – juk tai niekam nekenkia. Pakraipai galvą ir pakeiti temą. Bet!

Žinome, kad konspiracijos teorijos po vieną nevaikšto. Žiūrėk, vieną dieną žmogus pusiau rimtai pasakoja apie Area 51, o kitą jau tapetuoja savo namus folija, kad apsisaugotų nuo valdžios radijo bangomis inicijuojamos minčių kontrolės. Aišku, perdedu, bet liūdna matyti, kaip Lietuvos antivaxerių grupėse vakcinų saugumu ir reikalingumu suabejoję tėvai po truputį „indoktrinuojami“ ir ilgainiui ima nepasitikėti visa medicina. Ir gydyti absoliučiai visus vaikų ir savo susirgimus CBD aliejukais. Žmonės išvien miršta nuo apsišaukėlių įkvėptos savigydos.

Gera žinia ta, kad laiku pastebėjus žmogaus polinkį į konspiracijos teorijas ir to neignoruojant, kartais galima išvengti liūdnų padarinių. [5] Reikia šnekėtis. Net ir su „pažengusiu“ konspiracininku verta pasišnekėti – ne tik dėl jo, bet ir dėl aplinkui esančių klausytojų. Jei nepavyks jo perkalbėti, gal bent pavyks išvengti naujo konspiracininko atsiradimo. [1] Tik svarbu jausti tam tikras ribas, kad pokalbio efektas nebūtų priešingas: neišprovokuotum žmogaus gynybiškumo, o pats nepasirodytum kaip nekantrus isterikas.

Radau kelis įdomius tyrimus apie tai. Papasakosiu, kas juose nustatyta, ir apibendrinsiu, kaip tai būtų galima pritaikyti gyvenime.

Diskusijos su artimaisiais – nemalonios, bet reikšmingos

Žinau, nesinori su šeima kalbėti visomis tomis karštomis temomis – jei nuomonės išsiskiria, debatai prie pietų stalo tik gadina nuotaiką ir apetitą. Kadangi daugelis vengia nepatogių kalbų, atsiranda „tylos spiralė“, kuomet darosi vis sunkiau prabilti apie svarbius dalykus, nes aplink visi arba tyli, arba absurdiškai nusišneka.

Bet žmogaus šeimos ir artimų draugų nuostatos ir įsitraukimas į diskusiją labai daug reiškia formuojantis jo paties nuomonei – pvz., apie klimato kaitą. [1] Net maži vaikai sugeba įkvėpti savo tėvus pažiūrėti į temą rimčiau. Daug lengviau nemėgti kažkokių abstrakčių „klimato kaitos propagandistų“ nei savo brolio, tikinčio mokslininkų konsensusu. Be to, daugiau kalbantis, sužinoma daugiau esminių faktų, o didesnis temos išmanymas lemia didesnį paties įsitraukimą į tolesnes diskusijas.

„Our findings show that, through discussion, people can engage their friends and family in a positive feedback loop that encourages deeper engagement with the issue of climate change.“

Tai, kad mitų laužymas tik sustiprina mitus – mitas

Kalbant apie mitų laužymą, labai dažnai minimas bumerango efektas (angl. boomerang/backfire effect) – žmogaus polinkis susidūrus su jo nuomonei prieštaraujančiais faktais savo nuomonę ne keisti, o dar labiau sustiprinti. Tokiu atveju atsiduriam paradoksalioje situacijoje, kai mitų laužymas sustiprina mitus, bet jų nelaužymas leidžia jiems toliau plisti.

Bet atidžiau panagrinėjus šį „efektą“, nepanašu, kad jis egzituoja. Bent jau nėra universalus ir labai stiprus. Tyrimai, kuriais remiantis jis nustatytas, vėliau buvo pakartoti su reprezentatyvesnėmis imtimis ir įvairesnėmis temomis – paaiškėjo, kad bumerango efektas visiškai nepasireiškia dekonstruojant mitus, ir jeigu kažkieno nuomonė sustiprėja jai prieštaraujančių argumentų akivaizdoje, tai daugiau išimtis nei taisyklė. Tai gražiai iliustruoja išsamus eksperimentas su politinių mitų dekonstravimu – pateikus faktus, žmonės bent šiek tiek ir bent trumpam priartėja prie tiesos. [2] (Kiek ilgalaikis šis efektas, dar neištirta.)

„By and large, citizens heed factual information, even when such information challenges their ideological commitments.“

Taip, kai kurie žmonės į kontrargumentus reaguoja gynybiškai – tai tikriausiai susiję su emociniu jų prisirišimu prie savo nuomonės ir noru būti teisiu. Bet dažniau tikriausiai pasireiškia intelektualinis tingumas – vengimas įtemptai mąstyti ir polinkis tiesiog atmesti ar labai greitai pamiršti nuomonės neatitinkančius faktus.

Jei pasireiškia intelektualinis tingumas, vadinasi, žmogus nesivargins ir mąstyti, kaip būtų galima paneigti jam prieštaraujančius faktus. Vadinasi, savo nuomonės jis nesustiprins naujais argumentais.

Tad vertinant bendrai, tvirti faktai padeda kažkiek pakeisti žmogaus nuomonę.

Pasakojimai, kaip pats pakeitei savo nuomonę – įtaigesni nei šiaip tvirti argumentai

Kai susiduri su per didele krūva priešingų argumentų arba išgrynini savo vertybes, tenka pakeisti savo nuomonę. Norisi tai daryti tyliai ir slaptai – kad tik niekas nepastebėtų, jog kažkuriuo gyvenimo momentu buvom neteisūs, arba neapkaltintų mūsų prieštaravimu sau. Bet tokie asmeniniai pavyzdžiai gali būti labai įtaigūs. [3] Teigiamas neapsisprendusių dėl GMO žmonių nuostatas labiau suformavo pranešėjo pasakojimas apie tai, kaip jis pats pakeitė savo nuomonę, nei jo išsakyti tvirti argumentai apie GMO saugumą.

Gal toks prisipažinimas liudija, jog žmogui svarbiau tiesa nei asmeniniai motyvai. Prieš tai minėjau intelektualinį tingumą, tai gal toks pasakojimas už klausytoją „permąsto“ abiejų pusių argumentus ir pateikia subalansuotą išvadą. Plius, taip parodoma, koks išlaisvinantis ir brandus gali būti savo praeities klaidų pripažinimas.

„The mediating role of argument strength may stem from the inherent nature of the conversion message—requiring scrutiny, which in turn reveals justified arguments (in comparison with a one-sided advocacy message). In this way, conversion messages may serve as an exemplar of the deliberative process, with a single source.“

Taigi, jeigu pats kažkada galvojai priešingai, verta papasakoti, kodėl taip galvojai ir kodėl pakeitei savo nuomonę.

Apeliuoti į kritinį mąstymą apsimoka

Tikėjime sąmokslo teorijomis svarbios emocijos. Atrodo, tuomet būtų nuoseklu jas dekonstruojant apeliuoti į emocijas – pvz., bandyti išprovokuoti empatiją konspiracijos teorijos aukoms (žydams, ateities kartoms, antivaxxerių vaikams). Bet tai ne visada veiksminga. [4] Bent jau šis eksperimentas rodo, kad veiksmingiau – pateikti racionalius argumentus, dekonstruojančius sąmokslo teorijoje pasitaikančias logikos klaidas.

Prisiminus, kad polinkis tikėti konspiracijos teorijomis mažėja sulig analitinio mąstymo įsigalėjimu, gal baksnojimas į logikos klaidas nori nenori paskatina žmogų mąstyti kritiškiau, ir jo tikėjimas mažėja.

„Considering the modest effect sizes, we assume that rationality has a bigger impact on shaping (sometimes irrational) beliefs than previously expected, given that in the current communication environment, people are overloaded with emotional messages coming from ads, political and social campaigns.“


Taigi, mitų laužymas, kad ir koks jis būtų, veikia. Mūsų nuomonė labai priklauso nuo to, kokia nuomonė vyrauja mūsų artimiausioje aplinkoje, todėl svarbu konfrontuoti artimuosius, kai matome, kad jie tiki klaidingais „faktais“. Jei ir nepakeisime būtent jų nuomonės, gal bent jūsų pokalbio besiklausantis mažasis broliukas vėliau netaps konspiracininku. Labai veiksminga pasidalinti savo asmenine patirtimi ir apmąstymais, privedusiais prie dabartinės nuomonės. Taip pat veiksminga taikyti į tvirtus faktus ir bandyti išprovokuoti kritinį mąstymą.

Tiesa, eksperimentai truputuką skiriasi nuo realaus gyvenimo. Realybėje labiau veikia emocijos, tarpusavio ryšiai, pačios diskusijos įsipina į buitines temas. Artimuose santykiuose ryškiau pasireiškia mūsų charakteriai ir silpnybės: vienas nesugeba priimti kritikos, kitas bijo prieštarauti, kažkas nenori likti nesuprastas. Žodžiu, viena yra polemizuoti su įsivaizduojamu tau visiškai nepažįstamu oponentu kur nors tyrimo laboratorijoje arba internete, o kita – prieštarauti, tarkim, savo tėčiui.

Artimas žmogus net ir labai tvirtai pagrįstą prieštaravimą jam svarbia tema gali priimti kaip asmeninį įžeidimą.

Todėl bendraujant su artimuoju pirmiausia reikia rūpintis tarpusavio santykiais. Turiu omenyje ne besąlygišką sutikimą su klaikiais jo nusišnekėjimais, o subtilų, emociškai subalansuotą reagavimą į tuos nusišnekėjimus.

Renkantis bendravimo būdą, svarbu atsižvelgti į ryšius su pašnekovu ir į jo atvirumą diskusijai.

Ryšiai

Su šeimos nariu ar labai geru draugu norisi bendrauti orientuojantis į tarpusavio pagarbą, bendras vertybes ir kitus ilgalaikiuose santykiuose svarbius dalykus. Kadangi santykiai su kokiu ten menkai pažįstamu kursioku turi mažiau emocinio krūvio, galima daugiau dėmesio skirti faktams ir atviriems klausimams.

Jei žmogus yra tiesiog eilinis jums visiškai nesvarbus praeivis, kurio tikriausiai daugiau niekad nesutiksit – nevarkit, pakeiskit temą. Jūsų sveikas protas ir kantrybė labiau reikalingi bendraujant su žmonėmis, kuriems jūsų nuomonė iš tikro įdomi.

Atvirumas diskusijai ir prisirišimas prie sąmokslo teorijos

Kartais žmonės pamėgsta kokią nors konspiracijos teoriją, nes ji skamba įdomiai, bet stipriai su ja nesusitapatina, todėl išgirdę kelis logiškus klausimus, nesunkiai pakeičia savo nuomonę. Bet kartais konspiracijos teorija tampa svarbia žmogaus tapatybės dalimi – tokiu atveju tikėjimas ja bus daug atsparesnis logiškiems klausimams.

Jei matosi, kad žmogus apie konspiracijos teoriją šneka labai emocingai ir stebuklingai sugeba visas pokalbio temas privesti iki jos (pvz., vienu momentu kalbi apie orą, o kitą jau, žiūrėk, vyriausybės kontroliuoja klimatą ir mobiliojo ryšio operatoriai visus mus žudo su 5G bangomis), pradžiai reikėtų koncentruotis ne į faktus.

Bandydami faktais įrodyti, kad jis neteisus, galit netyčia išprovokuoti jo gynybiškumą – nenorą su jumis, beviltiška nieko nesuprantančia „avimi“, apie tai kalbėtis.

Konstruktyvesnė (tiek norint palaikyti gerus santykius, tiek pakeisti žmogaus nuomonę) strategija man atrodo pirmiausia rodyti pagarbą žmogaus įsitikinimams, susidomėjimą jo nuomone ir tuo pačiu ieškoti dalykų, dėl kurių abu sutariate. Pvz., bendrų jūsų vertybių, į kurias atsiremiant būtų galima kalbėti bendresnėmis temomis – apie gyvenimo tikslus, svajones, planus, pokalbį tyčia kreipiant kuo toliau nuo smulkmeniškos konspiracijos teorijos. Jei jau žmogaus įsitikinimo faktais nepakeisit, gal labiau su juo asmeniškai susiję pokalbiai paskatins jį savo energiją ir mintis nukreipti kur nors prasmingiau. Kitaip tariant, gal jo mintyse atsiras daugiau erdvės realios reikšmės jo gyvenime turintiems dalykams. [6]

Su laiku galima pereiti ir prie pačios konspiracijos teorijos, bet stengiantis ne „užvartyti“, o pasėti kritinio mąstymo sėklą. Daug praktinių subtilios konfrontacijos patarimų pateikiau rašydama apie antiskiepininkų judėjimą.

Pabandyti išjudinti kategorišką konspiracininką verta, bet daug daug vilčių į tai dėti nereikėtų.

“They’re living in a different world and it’s very tough to bring them back.”

Joseph Uscinski

Jei žmogus dar tik linksta į konspiracijos teorijas ir nėra su jomis stipriai susisaistęs, galima iškart atkreipti jo dėmesį į jų nelogiškumus. Bet ir vėl be patyčių ir be stipraus spaudimo – tai skatina gintis.

Galima paklausti, iš kokių šaltinių jis sužinojo savo „faktus“ ir kas jį skatina jais pasitikėti.

Gal ir jūs kažkuo panašiu tikėjot, bet pakeitėt savo nuomonę – būtų naudinga jam papasakoti apie savo patirtį, geranoriškai pasidalinti savo žiniomis apie temą, priminti, kaip galima patikrinti faktus, kartu pasvarstyti, kokius jausmus kelia nežinomybė, stebėtini sutapimai gyvenime ir pan.

Svarbiausia nebūti ironišku šikniumi, kuris visada teisus.


Tai užtruks ilgai ir nebūtinai baigsis nuomonės pakeitimu, o ir šiaip tokia kantrybės reikalaujanti taktika pakeliama ne visų temperamentams. Bet pabandžius gal bent neliks to bjauraus jausmo, kuris dažniausiai lydi po bergždžių emocijomis perkrautų ginčų.

Sąmokslo teorijos atkartoja mums mielą ir gerai pažįstamą naratyvą apie gėrio ir blogio kovą. Tikėdami jomis, mes negalvojam, kad tikim kažkokia nesąmone – mes galvojam, kad tai, kuo tikime, yra tiesa. Kitaip gi netikėtume. Jomis tikintis žmogus nėra koks nors durnius – tiesiog aplinkybės susiklostė taip, kad jį pasiekė ir paveikė labai įtaigi dezinformacija. O gal ir mes patys tikim kokiomis nors nesąmonėmis? Labai svarbu pastebėti ne tik kitų, bet ir savo mąstymo klaidas.


Susiję įrašai:

Rekomenduojami skaitiniai:

Šaltiniai:

[1] Goldberg, M. H., van der Linden, S., Maibach, E., & Leiserowitz, A. (2019). Discussing global warming leads to greater acceptance of climate science. Proceedings of the National Academy of Sciences, 116(30), 14804-14805.
[2] Wood, T., & Porter, E. (2017). The elusive backfire effect: mass attitudes’ steadfast factual adherence. SSRN Scholarly Paper. Social Science Research Network, Rochester, NY. (pilnas tekstas: Sci-Hub)
[3] Lyons, B. A., Hasell, A., Tallapragada, M., & Jamieson, K. H. (2019). Conversion messages and attitude change: Strong arguments, not costly signals. Public Understanding of Science, 28(3), 320-338. (pilnas tekstas: Sci-Hub)
[4] Orosz, G., Krekó, P., Paskuj, B., Tóth-Király, I., Bőthe, B., & Roland-Lévy, C. (2016). Changing conspiracy beliefs through rationality and ridiculing. Frontiers in psychology, 7, 1525.
[5] Samory, M., & Mitra, T. (2018, June). Conspiracies Online: User Discussions in a Conspiracy Community Following Dramatic Events. In Twelfth International AAAI Conference on Web and Social Media.
[6] Whitson, J. A., Kim, J., Wang, C. S., Menon, T., & Webster, B. D. (2019). Regulatory focus and conspiratorial perceptions: The importance of personal control. Personality and Social Psychology Bulletin, 45(1), 3-15.