Neseniai perskaičiau Brian Dunning knygą „Conspiracies Declassified“ apie absurdiškai nelogiškas, bet vis tiek populiarias sąmokslo teorijas. Na, žinot, kad Žemė yra plokščia (arba tuščiavidurė), skiepai – farmacininkų sąmokslas, o valdžia su HAARP kuria visokias gamtos kataklizmas. Skaitant vis kirbėjo klausimas KODĖL, nu kodėl žmonės jas kuria ir kodėl jomis tiki? Tai nėriau į juodąją skylę, oi, tai yra, į mokslinę literatūrą.

Konspiracijos arba sąmokslo teorijos nėra kažkoks XXI amžiaus išmislas – dar Antikos laikais kurtos teorijos apie tai, kaip iš tiesų kilo didysis Romos gaisras. [8] Ir nors ir atrodo, kad šiandien jos populiarios kaip niekad – tai nebūtinai tiesa. Bent jau remiantis laiškų į The New York Times ir The Chicago Tribune redakcijas analize, panašu, kad praeityje jos itin klestėjo pramonės perversmo bei Šaltojo karo laikotarpiais. [8]

Kokie nors esminiai pokyčiai arba sukrėtimai visuomenėje sukuria puikią terpę sąmokslo teorijoms rastis. Pvz., kai tarpukariu Kaune prasidėjo pirmosios radijo transliacijos, žmonės pradėjo radiją kaltinti dėl orų (hmm, kažką primena):

„Visam kaltas radio. Nausodės kaime lijo smarkus cikloninio pobūdžio lietus. Daugelio ūkininkų rugius suplojo ir sumaišė su purvu. Tas pats lietus Panevėžyje pridarė nuostolių, perkūnas trenkė į elektros vielas. Žmonės apie Panevėžį kalba, jog tai, girdi, radijo priimtuvai kalti. Pirmiau, girdi, jokių ciklopų nebuvo. Tose vietose žadama radijo priimtuvus naikinti.“

1927 m., Lietuvos žinios, citata iš Delfi

Sąmokslo teorijų kaip socialinio ir psichologinio fenomeno tyrinėjimas pastaraisiais metais laikosi ant bangos. Ironiška, kad net šita tema neapsiėjo be kontroversijos ir keistų tyrimų, kurių rezultatus ir išvadas kiti mokslininkai iki šiol beždžioniauja. [15] Bet apie tai vėliau. Šiaip po truputį dėliojasi vaizdas: su kokiomis asmenybės savybėmis ir socialinėmis aplinkybėmis siejasi polinkis tikėti konspiracijos teorijomis, kokios suvokimo ir mąstymo klaidos labiausiai veikia jomis įtikint. Kaip pamatysit, daugelis momentų – labai bendražmogiški. Kitaip tariant, niekas nėra apsaugotas nuo įtikėjimo sąmokslo teorija. Bet gal, sakau, suprasdami silpnąsias vietas, į kurias tokios teorijos taikosi, patys būsim atsparesni, o ir šiaip… įdomu.

Tai važiuojam.

Kas yra sąmokslo teorija?

Jei bendrai, tai objektyviais įrodymais nepagrįstas įsitikinimas, kad egzistuoja slaptas ir nedoras kokios nors galios struktūros (valdžios, farmacijos, slapto elito ir pan.) sąmokslas prieš nieko neįtariančius žmones.

Sąmokslo teorijos nereikia maišyti su realiu išaiškintu sąmokslu – jei teorija yra neįrodyta (bet nepaisant to ja vis tiek tikima ir ieškoma būdų jai įrodyti), realus sąmokslas yra išaiškintas, visuotinai pripažintas ir dažniausiai iki jo paviešinimo paprasti žmonės nieko apie jį nežino ir neįtaria.

Nuo mokslinės teorijos sąmokslo teorija skiriasi tuo, kad mokslinė teorija yra pagrįsta faktais – ją galima moksliniais metodais įrodyti arba paneigti, ji ne tik paaiškina esamus įvykius, bet ir ja remiantis galima prognozuoti ateities įvykius. Tuo tarpu sąmokslo teorija remiasi daugiausia prielaidomis, o jos paneigti moksliniu keliu neišeina dėl jai būdingo uždaro argumentavimo: bet kokie teorijai prieštaraujantys argumentai interpretuojami kaip konspiracijos dalis. Be to, mokslinė teorija susiformuoja turint jai pakankamai įrodymų, o konspiracijos teorija dažniausiai pradeda nuo kito galo: ją tikintieji pirmiau turi išvadą ir ieško argumentų, kurie padėtų ją įrodyti.

Pvz.:

  • skiepai yra visuomenės valdymo ir išnaudojimo priemonė ir sukelia autizmą, vėžį ir dar bileką
  • egzistuoja „natūralūs“ vaistai nuo vėžio ir kitų baisių ligų, bet juos nuo mūsų slepia didžioji farmacija
  • 9/11 nebuvo teroro aktas – jį surežisavo valdžia
  • valdžia purškia ant mūsų chemtreilus ir taip sukelia mums ligas/valdo mūsų mintis
  • radijo bangos naudojamos ligų sukėlimui ir minčių kontrolei
  • valdžia kontroliuoja klimatą ir organizuoja visokias kataklizmas per HAARP
  • iš tiesų Žemė yra plokščia
  • JAV žmonės nenusileido Mėnulyje
  • žmonijos veikla neprisideda prie klimato kaitos

Konspiracijos teorija atsitiktinius įvykius „sujungia“ į kažką neva dėsningo, tuomet tam dėsningumui priskiria kažkokius išorinius tikslus. Dar pridėkim patvirtinimo šališkumą (polinkį įsidėmėti tik įsitikinimą patvirtinančią informaciją), žinojimo šališkumą (polinkį jau įvykusius įvykius vertinti kaip labiau tikėtinus ir įsivaizduoti, kad iš anksto „žinojai“, kas įvyks) bei konjunkcijos klaidą (įsitikinimą, kad specifiniai įvykiai yra labiau tikėtini nei abstraktūs), ir štai jums konspiracinio mąstymo pagrindai.

Beje, konspiracijos teoretikai mėgsta baksnoti į realias konspiracijas, kurios ilgainiui išaiškėjo. Žinot, kas daugelį jų vienija? Iki joms išaiškėjant, apie jas nebuvo kuriamos sąmokslo teorijos. Sąmokslo teorija kuriama apie dar neišaiškintą, visuotinai nepripažintą sąmokslą, o čia tiesiog egzistavo sąmokslas – koks nors slaptas susitarimas, jis sau sėkmingai vyko, ir tada išaiškėjo. Dalis išaiškėjo netyčia, dalis buvo išaiškinta, dalis duomenų buvo išslaptinti, o dalis „sąmokslo“ išvis net nebuvo sąmokslas. Pvz., JAV delfinų naudojimas kariniams tikslams – taip, tai slaptas projektas, bet tai nėra susimokymas – jis niekaip neskriaudžia piliečių, tik vargšus delfinus. Žodžiu, labai svarbu atskirti sąmokslą nuo sąmokslo teorijos – gi labai lengva susikurti „įrodytą“ teoriją po to, kai visiems viskas ir taip paaiškėjo.

Man neteko susidurti su konspiracijos teorija, kuri ilgainiui išaiškino kokį nors realų, dar neatskleistą sąmokslą. Jei jūs tokią žinot – pasidalinkit komentaruose!

Aišku, visokie tokie sąmokslai ir sąmokslėliai yra įrodymas, kad kartais tikrai nežinom visko, ką daro visokios galios struktūros. Tik kad šis įrodymas niekaip neįrodo konkrečios sąmokslo teorijos – konkrečiai teorijai reikalingi konkretūs įrodymai. Juo labiau, jis neįrodo, kad visos sąmokslo teorijos yra teisingos.

Tiesą sakant, net priešingai. Besiremdamas išaiškėjusiais sąmokslais, fizikas ir vėžio tyrinėtojas David Robert Grimes apskaičiavo, per kiek laiko turėtų (tiksliau, jau turėjo) išaiškėti sąmokslai, apie kuriuos kuriamos teorijos. [13] Tai turėtų užtrukti vos kelis metus nuo sąmokslo prasidėjimo – į sklandų jo vykdymą turėtų būti įsitraukę per daug žmonių, kad būtų įmanoma viską ilgai išlaikyti paslaptyje.

Kam reikalingos sąmokslo teorijos?

Sąmokslo teorijos gajausios tuomet, kai visuomenė išgyvena krizę. [8] Ta krizė gali būti ir ekonominė, ir politinė, ir moralinė… Kai pagalvoji, turbūt visada vyksta kokia nors krizė. Kita vertus, konspiracijos teorijos irgi visada kuriamos ir jomis tikima.

Jos dažniausiai „paaiškina“ kokius nors netikėtus, gąsdinančius įvykius ar labai sudėtingus projektus. Sąmokslo teorijos kuriamos apie netikėtas svarbių žmonių mirtis, visokias visuomenę sukrėtusias nelaimes: pastatų bombardavimus, lėktuvų avarijas ir pan.

Internetas patvino memais apie Area 51 po to, kai Feisbuke išpopuliarėjo event’as, kuriame juokais planuojama šturmuoti Area 51 ir pažiūrėti į ateivius.

Žmonės labai nemėgsta žinoti, kad kažkas nuo jų tikslingai slepiama. Mes norime aiškumo ir sąžiningumo, ir jeigu jo nesulaukiame – tai puiki spraga sąmokslo teorijai. Tad jeigu žinoma, jog egzistuoja koks nors įslaptintas dalykas, tikėtina, kad apie jį pradės kurtis sąmokslo teorijos, be jokio faktinio pagrindo spekuliuojančios apie tai, kokiais tikslais jis sukurtas ir ką jis daro. Pvz., yra įslaptinta JAV oro pajėgų bazė, liaudyje pagarsėjusi kaip Area 51. Suprantama, kad oro pajėgos nenori atskleisti, ką tiksliai ten daro, ir čia atsiranda puiki niša sąmokslo teorijoms. Kodėl gi nepaspekuliavus, kad ten tyrinėjami ir nuo visuomenės slepiami ateiviai? Sakot, nesąmonė, bet o kaip tada paaiškinti visus tuos netpažintus skraidančius objektus, kurie buvo pastebėti kaip tik toje vietoje įrengus „testavimų stotį“, a? A?? Kodėl valdžia net nesistengė paaiškinti, kas tai per objektai, ir kažką numykė apie tai, kad ten tik kažkokie gamtos reiškiniai? (Hmm, gal nes tai buvo slapta testuojami nauji kariniai įrenginiai.)

Nors, tiesą sakant, reiškinys net neturi būti apgaubtas paslaptimi ir informacijos nutylėjimu. Tarkime, HAARP. Nuo pat pradžių visuomenė buvo informuojama apie tai, kas tai per programa ir kam ji naudojama (tyrinėjimams, susijusiems su susisiekimu ekstremaliomis, ryšį trukdančiomis sąlygomis), tyrimus atlikdavo įvairių universitetų studentai, vykdavo atvirų durų dienos, o šiuo metu visa įranga perleista Aliaskos universitetui. Viskas vieša, aišku, bet vis tiek prisirado daugybė sąmokslo teorijų apie tai, kad HAARP naudojama minčių kontrolei ir orų keitaliojimams. Vieni žmonės nuoširdžiai tiki sąmokslu, o kiti tuo tarpu kraunasi sau socialinį kapitalą, parduoda savo knygas, uždirba iš YouTube reklamos.

(Dar būna, kad tiesiog lygioje vietoje – be jokio ten neaiškumo, sukrėtimo ar per didelio sudėtingumo – sukuriama konspiracijos teorija. Pvz., kad Paul McCartney žuvo automobilio avarijoje ir buvo paslapčia pakeistas savo dubleriu, bet aš tokias teorijas būčiau labiau linkusi vadinti kaip nors kitaip. Pvz., miesto legendomis. Tai irgi puiki priemonė suburti aplink save linkusius tikėti sąmokslo teorijomis.)

Kartais konspiracijos teorija sukuriama siekiant ką nors diskredituoti. Pvz., Climategate Škandalas kilo tuomet, kai hakeriai įsilaužė į klimatologų kompiuterius ir „nutekino“ jų susirašinėjimus, neva įrodančius, kad antropogeninė klimato kaita – tai baisus sufabrikuotas melas (a. k. a. konspiracija). Ilgainiui paaiškėjo, kad hakeriai-visuomenininkai kažkodėl paviešino tik dalį susirašinėjimų, ištrauktų iš konteksto, ir kad niekas ten nieko neklastojo, bet abejonė jau pasėta, ačiū jiems už tai labai.

O kas čia tokio?

Kol tai tik keistos miesto legendos – gal ir nieko tokio. Bet sąmokslo teorijos gali būti pavojingos pačiam tikinčiajam. Įtikėjęs, kad Didžioji Farmacija trokšta jį nuknakcinti, jis gali nusisukti nuo mokslu grįstos medicinos ir keliauti į medicinos paribius – pas šarlatanus.

Jos gali kenkti ir aplinkiniams: žmogus gali nuspręsti neskiepyti savo vaikų, taip padidindamas jų ir juos supančių žmonių riziką apsirgti ligomis, nuo kurių mus turėtų apsaugoti bendras imunitetas. Būna, ant elektromagnetinės spinduliuotės užpykę žmonės pradeda gadinti mobiliojo ryšio stulpus, kai kurie ir tanką tam tikslui pasivagia, itin pilietiškai nusiteikusieji ima persekioti, šantažuoti ir grasinti nužudyti niekuo dėtus žmones. Apie tokius konspiracininkų išpuolius Lietuvoje man neteko girdėti – panašu, kad bent kol kas jie „tik“ neskiepija savo vaikų, aparačiukais matuoja elektromagnetinę spinduliuotę, tvindo institucijas savo užklausomis ir nenuilstamai rašo komentarus internete.

Sąmokslo teorijų plitimas ir bandymas įtraukti jas į mokslinį diskursą gadina mokslo įvaizdį. Pradedant tuo, kad sąmokslo teoretikai mokslą laiko valdžios įrankiu manipuliuoti žmonėmis, baigiant tuo, kad sąmokslo teorijos, nors ir bandančios pretenduoti į moksliškumą, visiškai prasilenkia su mokslu.

Konspiracijos teorijos mokslą pripažįsta tik tol, kol jis patvirtina jų prielaidas – deja, dažniausiai tai būna labai prastos kokybės šališki tyrimai. Pvz., Wakefield’o tyrimas, nors mokslo bendruomenė jį atmetė. Arba kokių nors klimatologų, neigiančių antropogeninę klimato kaitą, pasisakymai mielai priimami ir cituojami, ignoruojant masę tų, kurie pasisako priešingai.

Tikram mokslui sunku suspėti dekonstruoti kiekvieną konspiracijos teoretikų teiginį – gi daug lengviau ką nors charizmatiškai paspekuliuoti ir savo prielaidas laikyti faktais nei laikytis mokslinių standartų.

Kaip bebūtų gaila, pseudomokslas visada sklis greičiau ir agresyviau nei mokslas.

Brian Dunning, Conspiracies declassified

Čia kaip kokie Protingo Sumanymo (angl. Intelligent design) šalininkai, bandantys apsimesti, kad jų požiūris yra pagrįstas mokslu. Sąžiningas mokslininkas neieško jo išankstinę nuomonę „įrodančių“ duomenų – atvirkščiai: besiremdamas turimais duomenimis, jis formuojasi savo nuomonę. Ir atsinaujina ją, kai tam yra pagrįstų įrodymų.

Bet yra vienas sąmokslo teorijų pliusiukas. Jos skatina įvairias organizacijas būti atviresnes, o mokslininkus – mokytis kalbėti apie mokslą taip, kad suprastų ne tik kiti mokslininkai.

Kodėl žmonės tiki sąmokslo teorijomis?

Bandant suprasti konspiracijomis tikinčius žmones, labai lengva nusivažiuoti iki teisuoliško caksėjimo liežuviu, kad ojojoi, jau tie konspiracininkai, nu jau tokie kvaili, visiški vargšeliai. Kartais sąmokslo teorijų šalininkai vadinami paranojikais – nes jie, kaip kokie paranojikai, įsivaizduoja, kad žmonės prieš juos susimokę. Tai nėra labai tikslu.

Paranoja yra žmogaus jausmas ir įsitikinimas, kad visi yra susimokę konkrečiai prieš , kai sąmokslo teorijos apibrėžia galingesnės grupės susimokymą prieš silpnesniuosius. Žodžiu, paranoja tokia visiškai egocentriška, o įsitikinimas konspiracija nukreiptas ne į savo asmenį, o į žmonių grupę, su kuria identifikuojasi tikintysis.

Šiaip randama koreliacijų tarp konspiracinių įsitikinimų ir polinkio į paranoidines idėjas arba subklinikinės paranojos (t.y. kuri žmogui netrukdo adaptuotis ir gyventi daugmaž normalų gyvenimą). Nustatytas ryšys ir su šizotipinėmis asmenybės savybėmis, bet dažniausiai šie dalykai vyksta adaptyvaus gyvenimo rėmuose. [3, 4]

Kitaip tariant, tikėjimas konspiracijos teorijomis nerodo žmogaus psichikos ligų. Juolab kai bent viena sąmokslo teorija tiki kokia pusė amerikonų (deja, statistikos apie Lietuvą neradau) – aišku, tai labai priklauso nuo to, kaip suformuluosi klausimą. [3] Taip išeina, kad šiais laikais ne ką mažiau normalu yra tikėti konspiracijos teorijomis nei jomis netikėti. 😀

Įdomu tai, kad subtili paranoja ir sąmokslo įtarimas kai kurių mokslininkų laikomi adaptyviomis savybėmis, galbūt kadaise padėjusiomis žmonėms išlikti. [14] Pala pala, nedūsaukit, išklausykit. Konspiracijos teorijoje veikia tokie svarbūs mąstymo komponentai: dėsningumų ir po jais slypinčių veikiančių jėgų atpažinimas ir grėsmės nuojauta. Vertinant šiuos gebėjimus iš evoliucinės psichologijos perspektyvos, jie yra labai svarbūs siekiant išlikti pavojų pilname pasaulyje. Paprastai tariant, krūmai gali šnarėti dėl vėjo arba dėl to, kad juose slepiasi priešas – geriau dėl visa ko juos patikrinti arba pasitraukti į saugesnę vietą. Panašiai ir socialiniame gyvenime: žmonės gali šnabždėtis tau už nugaros, nes planuoja tau staigmeną, arba nes tariasi, kaip tave nužudyti (nes tu esi Romos imperatorius). Žmonėms evoliucionavus aplinkoje, kurioje kartais pasitaikydavo organizuotų nusikaltimų ir realių sąmokslų, šioks toks nepasitikėjimas ir įtarumas buvo adaptyvus – t. y. padėjo užsitikrinti ilgesnį gyvenimą ir didesnę tikimybę susilaukti palikuonių. Konspiracijos teorijoje šie adaptyvūs įgūdžiai suekstremalėja, ir tai jau tampa neadaptyvu. Įdomi spekuliacija, nors aš evoliucinės psichologijos prielaidas linkusi vertinti labai atsargiai.

Gerai, išsiaiškinom, kad sąmokslo teorijų mėgėjai nėra psichikos ligoniai. Ką dar žinom?

Dar žinom, kad tokios teorijos po vieną nevaikšto. Viena sąmokslo teorija tikintis žmogus gali būti linkęs tikėti ir kitomis teorijomis, tad vienu metu galvoti ir kad skiepai sukelia autizmą, ir kad 5G ryšys naudojamas populiacijos kontrolei, ir kad amerikiečiai nebuvo nusileidę Mėnulyje. Atrodo, tarp šių teorijų nėra nieko bendro, bet jas vienija bendras leitmotyvas – nepasitikėjimas „oficialiomis“ versijomis. Jei nepasitiki valdžia, gana nuoseklu atrodo nepasitikėti visiškai niekuo, ką ji sako – tiesiog tikėti abstrakčiu Sąmokslu. [16]

Vieni tyrėjai nuėjo taip toli, kad net „nustatė“, jog vienas žmogus gali tuo pat metu tikėti iš esmės priešingomis sąmokslo teorijomis: pvz., kad Kenedį nušovė FTB ir kad jis gyvas. [1] Pasižiūrėjus į jų tyrimo metodus, aišku, kad jie toli gražu to nenustatė, bet tai nepatrukdė vėlesniems autoriams lyg niekur nieko cituoti šios jų išvados. [15] 265 moksliniuose straipsniuose, o kur dar blog’ai ir žiniasklaida. Nors imk ir kurk sąmokslo teoriją apie psichologus, užsimojusius pavaizduoti konspiracijos teoretikus kaip visiškus dzibilus. Bet aš čia įžvelgiu labiau išankstines mokslininkų nuostatas ir norą parašyti kuo plačiau cituojamą straipsnį. Negražu, negražu.

Mokslininkai vis bando išsiaiškinti, kuo konspiracininkai skiriasi nuo tų, kurie netiki tokiomis teorijomis. Ko tik nenustatyta. Linkusieji į konspiracijos teorijas:

  • Labiau pasikliauja savo intuicija ir mažiau pasitiki moksliniais įrodymais – net ir su tariamu sąmokslu nesusijusiose srityse. [7, 9, 10] Tiesą sakant, jie ne tik nepasitiki mokslu, bet ir galvoja, kad yra kompetentingesni nei mokslininkai ir medikai. [16]
  • Labiau pastebi dėsningumus ten, kur jų nėra, ir nepripažįsta, kad iš pažiūros dėsningi (pvz., 5 kartus iš eilės išmestas herbas arba gatvėje sutiktas draugas, kurį šiąnakt sapnavai) įvykiai gali būti atsitiktiniai. [11]
  • Mažiau paiso socialinių normų, linkę į priešiškumą, mažiau pasitiki kitais, jaučiasi turintys mažiau galios ką nors keisti, dėl savo nesėkmių linkę kaltinti aplinką. [12]
  • Turi didesnį aiškumo (angl. cognitive closure) poreikį – netoleruoja abstraktumo, dviprasmybių, nori sugebėti prognozuoti ateitį ir siekia greitų atsakymų į bet kokį klausimą. [6]
  • Labiau prijaučia New-Age idėjoms (lyginant su krikščioniškomis). [17]

„People don’t like it when things are really random. Randomness is more threatening than having an enemy. You can prepare for an enemy, you can’t prepare for coincidences.“

Eric Oliver

Netoleruoja neaiškumo, atmeta mokslą, linkę į priešiškumą, New-Age… Nežinau, ar tai paaiškina, kodėl jie tiki – t. y. kokią funkciją tos teorijos atlieka jų gyvenime. Čia jau daug mažiau tyrimų ir daugiau samprotavimų.

Labai svarbus momentas – socialinė atskirtis. Priklausymas kokiai nors mažumai, išgyventos krizės, ekonominiai sunkumai, menkesnis išsilavinimas – šie dalykai ne tik siejasi su polinkiu tikėti konspiracijos teorijomis, bet ir gali nulemti, kokius jausmus tas tikėjimas žmogui sukels. Gali būti, kad tokiomis sudėtingomis socialinėmis aplinkybėmis konspiracijos teorija suteiks taip trūkstamo komforto, bendrumo, aiškumo. [5]

Bet ar jos tikrai padeda žmogui jaustis geriau – neaišku. Gali būti, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis kaip tik stumia žmogų į dar didesnį socialinį užribį, dar labiau demotyvuoja ir kelia daugiau priešiškumo. [5] Kiek man teko sukiotis sąmokslininkų rateliuose, atrodo, kad to stipraus nusistatymo tiek prieš „skriaudėjus“, tiek prieš „avis“ (sąmokslu netikinčius žmones) labai daug. Tokios grupės kuria bendrumo, pranašumo jausmą ir stiprina žmogaus susitapatinimą su grupe, bet uždara terpė sustiprina „mes vs. jie“ naratyvą – atitinkamai stiprėja priešiškumas.

Tai, viena vertus, gera turėti bendraminčių ir jaustis žinančiu kažką daugiau nei „avis“ – kita vertus, diskusijos su bendraminčiais gruzina, nes išvien stiprinamas nusivylimas ir nepasitikėjimas aplinkiniais, valdžia ir pasauliu.

Jeigu taip labai grubiai apibendrinus, konspiracijos teorijos apeliuoja į 5 esminius žmogiškus niuansus [8, 12]:

  • nutolimą nuo kitų
  • bejėgiškumo jausmą
  • norą paaiškinti ir suprasti sudėtingus dalykus
  • norą surasti savo problemų kaltininką
  • norą kur nors nukreipti savo priešiškumą

Tai čia iš psichologinės pusės. Iš socialinės pusės, konspiracijos teorijos kuriasi krizių kontekste ir atsiremia į nepasitikėjimą valdžia ar šiaip galios struktūromis, nesusišnekėjimą tarp mokslininkų ir liaudies ir/ar kieno nors siekį ką nors tyčia diskredituoti (arba parduoti – pvz., savo knygas).

Beje, kai psichologai, sociologai ir politologai tyrinėja konspiracijos teorijas, jie nesiima tikrinti, ar jos teisingos. Šiuo klausimu jie pasitiki atitinkamos srities ekspertais ir mokslo bendruomene, o patys vertina, kokiomis asmeninėmis savybėmis pasižymi žmonės, tikintys visuotinai mokslo (arba oficialių faktų) paneigtomis sąmokslo teorijomis. Bet kartais tyrinėjamas žmogaus polinkis apskritai tikėti sąmokslu – mano (ir ne tik mano [15]) manymu, šis tyrinėjimo objektas yra labai keblus. Jį nesudėtinga pamatuoti, bet visiškai neaišku, kaip po to interpretuoti. Jeigu yra žinoma, kad kartais visgi vyksta realus sąmokslas, žmogus turi pilną teisę tikėti, kad šiaip jau gyvenime įmanoma, kad jis pasitaikytų vėl. Visai kas kita, kai žmogus tiki konkrečia akivaizdžiai neteisinga sąmokslo teorija – tai jau išeina iš racionalumo ribų. Šiuos du dalykus sumakalavus į vieną, labai sunku suprasti, ką iš tiesų mokslininkai pamatavo, ir kiek jų išvados atitinka tyrimo rezultatus.

Šiuomsyk tiek – tęsinyje pažersiu daugiau populiariosios psichologijos stiliaus patarimų, kaip bendrauti su artimuoju, kuris tiki sąmokslo teorijomis. 😀


Rekomenduoju paskaityti:

Šis tas lietuvių kalba:

Šaltinėliai:

[1] Wood, M. J., Douglas, K. M., & Sutton, R. M. (2012). Dead and alive: Beliefs in contradictory conspiracy theories. Social Psychological and Personality Science, 3(6), 767-773.
[2] Darwin, H., Neave, N., & Holmes, J. (2011). Belief in conspiracy theories. The role of paranormal belief, paranoid ideation and schizotypy. Personality and Individual Differences, 50(8), 1289-1293.
[3] Oliver, J. E., & Wood, T. J. (2014). Conspiracy theories and the paranoid style (s) of mass opinion. American Journal of Political Science, 58(4), 952-966.
[4] Imhoff, R., & Lamberty, P. (2018). How paranoid are conspiracy believers? Toward a more fine‐grained understanding of the connect and disconnect between paranoia and belief in conspiracy theories. European Journal of Social Psychology, 48(7), 909-926. (pilnas tekstas: Sci-Hub)
[5] Douglas, K. M., Sutton, R. M., & Cichocka, A. (2017). The psychology of conspiracy theories. Current directions in psychological science, 26(6), 538-542.
[6] Marchlewska, M., Cichocka, A., & Kossowska, M. (2018). Addicted to answers: Need for cognitive closure and the endorsement of conspiracy beliefs. European Journal of Social Psychology, 48(2), 109-117.
[7] Van der Linden, S. (2015). The conspiracy-effect: Exposure to conspiracy theories (about global warming) decreases pro-social behavior and science acceptance. Personality and Individual Differences, 87, 171-173.
[8] Van Prooijen, J. W., & Douglas, K. M. (2017). Conspiracy theories as part of history: The role of societal crisis situations. Memory studies, 10(3), 323-333.
[9] Lewandowsky, S., Oberauer, K., & Gignac, G. E. (2013). NASA Faked the Moon Landing—Therefore, (Climate) Science Is a Hoax. Psychological Science, 24(5), 622–633. (pilnas tekstas: Sci-Hub)
[10] Garrett, R. K., & Weeks, B. E. (2017). Epistemic beliefs’ role in promoting misperceptions and conspiracist ideation. PloS one, 12(9), e0184733.
[11] van Prooijen, J. W., Douglas, K. M., & De Inocencio, C. (2018). Connecting the dots: Illusory pattern perception predicts belief in conspiracies and the supernatural. European Journal of Social Psychology, 48(3), 320-335.
[12] Abalakina‐Paap, M., Stephan, W. G., Craig, T., & Gregory, W. L. (1999). Beliefs in conspiracies. Political Psychology, 20(3), 637-647. (pilnas tekstas: Sci-Hub)
[13] Grimes, D. R. (2016). On the viability of conspiratorial beliefs. PloS one, 11(1), e0147905.
[14] van Prooijen, J. W., & Van Vugt, M. (2018). Conspiracy theories: Evolved functions and psychological mechanisms. Perspectives on psychological science, 13(6), 770-788.
[15] Hagen, K. (2018). Conspiracy Theorists and Monological Belief Systems.
[16] Motta, M., Callaghan, T., & Sylvester, S. (2018). Knowing less but presuming more: Dunning-Kruger effects and the endorsement of anti-vaccine policy attitudes. Social Science & Medicine, 211, 274-281.
[17] Newheiser, A. K., Farias, M., & Tausch, N. (2011). The functional nature of conspiracy beliefs: Examining the underpinnings of belief in the Da Vinci Code conspiracy. Personality and Individual Differences, 51(8), 1007-1011.