Aš labai mėgstu kombučią. Man patinka subtilus, gaivinantis jos skonis. Kadangi ją geriu gana retai, namine gamyba neužsiimu ir pasikliauju vietiniais gamintojais, o jų Lietuvoje per pastaruosius metus prisirado daugiau nei pakankamai – nieko keisto, nes kombučia yra ant bangos, ant visiško cunamio. Jei anksčiau ją gerdavo tik basakojai gamtos vaikai lininėmis kelnėmis, dabar ją frylancindami gurkšnoja visi madingi žmonės. 

Sakyčiau, labai graži posakio, kad mados sukasi ratu, iliustracija: mūsų tėvai ir seneliai puikiai žinojo ir naudojo „arbatos grybą“, įsivaizduodami, kad jo sufermentuotas gėralas yra kažkuo naudingas sveikatai, bet ilgainiui šita praktika nurimo, o senelių grybai išdžiūvo, kol neatėjo verslus jaunimas ir nepradėjo iš to daryti pinigo. O ką, nieko čia blogo – kai rinkoj pilna kokakolų ir pseudosveikuoliškų limonadų po 3 Eur, gal gi visai gražu pasiūlyti žmonėms atsigaivinti kuo nors mažiau cukringu.

Bet yra vienas dalykas, kuris mane nervina – rinkodara. Šiais laikais argumentas „skanu“ nėra pakankama priežastis, kad kažką vartotum. Tai turi būti sveika – ne tik maistinga, bet ir kaip nors aktyviai, pastebimai sveikatinti: ką nors pagerinti, nuo ko nors apsaugoti, ką nors išgydyti ir išvalyti… Va čia prasideda pseudomokslinė pardavėjų ir liaudies ekvilibristika. Šokoladas jau nebe eilinis desertas, o kraujospūdžio mažintojas, raudonas vynas – jaunystės eliksyras, o kombučia…

Sakoma, jos stebuklinga galia – tasai plokščias ir glitus „grybas“ (iš tiesų tai simbiotinė bakterijų ir mielių kolonija), kuris fermentacijos būdu paprastą arbatą paverčia burbuliuojančiu įmantraus skonio gėrimu. Labiausiai kombučia šlovinama dėl probiotinių savybių, bet kombučios pardavėjų puslapiuose galima rasti ir daugiau drąsių teiginių. Kas tik nėra ta kombučia:

Ir žarnyno mikrofloros pagerintoja, ir kenksmingų medžiagų šalintoja, ir energijos užtaisas, ir kokybiško miego ambasadorė, ir geriausia pachmielo draugė, uždegimų slopintoja, puvimo žarnose stabdytoja, burnos kvapo sutvarkytoja, nuotaikų stabilizuotoja.*

Yra toks Carl Sagan posakis: neeiliniams teiginiams reikalingi neeiliniai įrodymai („extraordinary claims require extraordinary evidence“). Ir aš nebūčiau aš, jei nepatikrinčiau, ar tokie neeiliniai teiginiai turi bent kokių įrodymų.

Pasirodo, neturi. [1, 2, 3, 4] Šiaip tikėjausi rasti bent pilotinių tyrimų su žmonėmis – visgi kombučia aktyviai reklamuojama kaip sveikatinantis gėrimas ne kelis, o keliasdešimt metų. Keista, kad per šį laiką taip ir neatsirado jokių bandymų patikrinti jos naudingumą klinikiniuose tyrimuose. Viskas, ant ko stovi tie liudijimai apie neeilines kombučios savybes – tik keli eksperimentai su ląstelių kultūromis ir gyvūnais. Ir daug visokių subjektyvių pasakojimų asmeniniuose blog’uose ir draugų piknikuose. Šie duomenys nėra įrodymai – jie tik pretekstas tolesniems klinikiniams tyrinėjimams. [5] Tik kažkodėl niekas šito potencialaus sveikatos eliksyro toliau netyrinėja.

Vienintelis tyrimas su žmonėmis – 2018 metais atliktas studentiškas kombučios įtakos žarnyno mikroflorai tyrimas. [4] Rezultatai: kombučioje rasta per mažai mikroorganizmų, kad būtų galima ją laikyti probiotiku, ir ji niekaip kliniškai reikšmingai nepagerino žarnyno mikrofloros būklės.

Whoops. Čia norėčiau papasakoti apie tokią labai liūdną mokslo pasaulio realybę – tendencingą publikavimą (angl. publication bias). Kai tyrimo rezultatai nepatvirtina hipotezės, kartais nusprendžiama jo išvis nepublikuoti. Atseit, niekam neįdomūs tokie tyrimai. Bet jie kaip tik labai įdomūs, nes be jų vertinant tyrimų visumą gali susidaryti iškreiptas reiškinio vaizdas. Pvz., mokslininkai tyrinėja kokio nors teobromino sąsajas su kraujo spaudimu. Tie, kurie randa sąsajų, savo darbus viešina, o neradusieji nugrūda saviškius gilyn į stalčių ir tyrinėja tol, kol ras ką nors „įdomaus“. Tuomet ieškant objektyvios informacijos apie teobrominą, atrodo, kad jis neabejotinai mažina kraujo spaudimą – gi visi tyrimai daugiau ar mažiau tai patvirtina.

Galvoju, gal kažkas panašaus nutiko ir su kombučia? Visuomenės susidomėjimas yra, neeiliniai verslininkų teiginiai yra – puiki vieta įsikišti mokslui, bet publikuotų klinikinių ar epidemiologinių tyrimų nėra. Gal tiesiog nieko gero nerandama?

Laikas parodys. O kol kas nėra empirinio pagrindo įtikėti stebuklingomis kombučios savybėmis. Visapusišką naudą sveikatai žadantys jos pardavėjai savo teiginiams neturi jokių įrodymų ir šiaip jau pažeidžia Lietuvoje galiojančius įstatymus:

Naudojami teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą turi būti pagrindžiami bei įrodomi visuotinai pripažintais moksliniais įrodymais.

Bet jei kombučia jums skani – nematau priežasties ja neatsigaivinti. Panašu, kad joje nieko pavojingo sveikatai nėra – aišku, jei ji gaminama higieniškai. Su namine kombučia galima nelinksmai prisižaisti – užkrėsti gėrimą visokiais nepageidaujamais patogenais, todėl nuoširdžiai nerekomenduoju vaišintis namine kombučia visokiuose ten veganų piknikuose ar kituose susibūrimuose. Jūs nežinote, kokiomis sąlygomis kombučią gamina tas pirmą kartą gyvenime matomas barzdotas vyras, kad ir kaip gražiai jis šypsotųsi.


* Čia, jeigu ką, perfrazavau vienos lietuviškos kombučios FB reklamą. Nenoriu užsiimti raganų medžiokle, todėl prekės ženklo neakcentuosiu, bet šiaip daugelis kombučių reklamuojamos naudojant panašius teiginius apie neabejotiną jos naudą.

[1] A Review on Kombucha Tea—Microbiology, Composition, Fermentation, Beneficial Effects, Toxicity, and Tea Fungus
[2] Kombucha: A Systematic Review of the Clinical Evidence
[3] Kombucha: a systematic review of the empirical evidence of human health benefit
[4] The effect of the fermented tea beverage kombucha on the gut microflora
[5] Is animal research sufficiently evidence based to be a cornerstone of biomedical research?

Dar apie tą patį: