Būna, skaitai ką nors apie praeitį ir nejučiom facepalm’ini. Bet nusiėmus palmę nuo veido, visai naudinga pasimokyti iš praeities klaidų. Pvz., atsargiai žiūrėti į verslą, kuris žada jums stebuklus, taikydamas dar normaliai neištyrinėtas medžiagas ir praktikas.

Maždaug prieš amžių, kai dar visai neseniai buvo atrastas radioaktyvus cheminis elementas radis, pastebėta, kad jo kartais pasitaiko ir gamtoje – pvz., vandens šaltiniuose. To meto gydytojai vylėsi, kad gal pavyks jį pritaikyti medicinoje, ir atkakliai bandė juo gydyti įvairius susirgimus. Bet dar nespėjus jo veikimo dorai ištirti, ant radžio užsikabino verslinykai. Taip prasidėjo radioaktyvus šarlatanizmas – mokslu nepagrįstas radioaktyvumo, kaip vaisto nuo visų ligų, reklamavimas.   

Radžio dėta į dantų pastą, muilą, veido kremą, lūpdažius, šokoladą, geriamąjį vandenį, „gydomąsias“ vonias, cigarečių dėžutes (atseit išima iš cigarečių dervas ir nikotiną), pardavinėtos „energetinės“ radžio tabletės, „energetiškai antiseptinės“ vaginalinės žvakutės…  

Radioaktyvūs produktai neaplenkė ir tarpukario Lietuvos – kurgi tau aplenks tokią modernėjančią valstybę. Šiuo keistu kosmetikos momentu kaip tik ir susidomėjau vartydama knygą „Tarpukario Lietuvos reklama“. Kikenau iš to, kad cukrus kadaise reklamuotas kaip „skalsus, sveikas ir maistingas“ produktas, ir tik pyst – radioaktyvus kremas.

Reklamuotas radis kaip stebuklas iš pačios gamtos. Pvz., radžiu prisotintas vanduo pristatytas maždaug taip:

„Ar radioaktyvumas pavojingas sveikatai? Daugelis to klausia, nes natūralu į jį laikyti narkotiku ar vaistu. Atsakymas toks, kad radioaktyvumas – ne vaistas, o natūralus vandens elementas, ir kadangi praktiškai į visus šaltinius ir šulinius, iš kurių geriame, Gamta pati pridėjo šio itin efektyvaus ir naudingo elemento, visiškai savaime suprantama atstatyti jį vandenyje, kuris jo neteko – taip pat, kaip atidarydami langą prikvėpuotame kambaryje atstatome deguonį.“

Buities prekėse radioaktyvių medžiagų tikriausiai buvo nedaug, tad žmonės nespėjo pajusti ūmių negalavimų, bet tai tikrai neprisidėjo prie jų sveikatos. Tarp kitko, pasitaikydavo net bandymų gudrauti – reklamuotis, kad tavo produktai su radžiu, nors jo ten nebūdavo. Šarlatanizmas kvadratu. Bet pora atvejų paliko didesnę radioaktyvią žymę.  

Radithor (platintas 1918-1928 m.) 

Iš Harvardo išmesto net ne daktaro William J. A. Bailey sukurtas radžio tirpalas, kurį jis pats vadino „gyvų numirėlių vaistu“ ir „amžina saule“. Neva stimuliuodamas endokrininę sistemą jis „gydė“ viską iš eilės: psichines ligas, galvos skausmus, diabetą, anemiją, vidurių užkietėjimą ir astmą, bet realybėje Radithor buvo absoliučiai nuodingas. Ant šitos nesąmonės užkibęs milijonierius sportininkas Eben MacBurney Byers mirė lėta ir klaikia mirtimi. Maždaug taip jis atrodė liudydamas teismui:

„Nors pagal amžių jaunas ir protiškai budrus, jis vos galėjo kalbėti. Jo galva buvo apmuturiuota bintais. Jam atliktos dvi iš eilės operacijos, kurių metu buvo pašalintas beveik visas viršutinis žandikaulis, išskyrus du priekinius dantis, ir visas apatinis žandikaulis. Visi likę jo kūno audiniai lėtai iro, jo kaukolėje formavosi skylės.“

Vargšo Byers mirtis neliko nepastebėta – galų gale uždrausta gaminti ir toliau platinti šitą Velnio mikstūrą, o kaupiantis įrodymams apie žalingą radžio poveikį, visuomenę stengtasi informuoti apie jo grėsmę.

Radžio merginos (3-4 dešimtmetis)

Radioaktyvūs elementai vertinti ne tik dėl savo „naudos“ sveikatai, bet ir dėl žavaus švytėjimo. Radžio dažais nudažius laikrodžio ciferblatą ir rodykles, valandas galima įžiūrėti tamsoje. Modernas! Tik kažkas turėjo tuos ciferblatus dažyti. Dažymo cechuose dirbo merginos – ramiai sau, linksmai, be jokių apsaugų, lūpomis pasmailindamos išsišakojusius teptukus. Jų vadovai dievagojosi, kad dažai tikrai nekenksmingi, tad jos ir nesirūpino – darbas palyginus neblogai apmokamas, o ir visai žaviai atrodydavo jų tamsoje švytintys nagai, suknelės. Ilgainiui jos pačios pradėjo švytėti. Liiiiinksma. Tada ėmė gesti ir byrėti dantys. Pūliuoti veidai. Tinti galūnės. Niekas nesuprato, kas čia per liga:

1922 rugsėjo 12 d. paslaptinga infekcija, kuri pradėjo žaloti Mollie mažiau nei prieš metus, išplito į jos plaučius. Ji apėmė kaklo veną, ir tą dieną 17 val. vakaro merginos burna prisipildė kraujo – ji nukraujavo taip greitai, kad slaugė negalėjo nieko padaryti. Mollie tebuvo 24-eri. Medikai negalėjo pasakyti, kokia paslaptinga liga ją pražudė, ir jos mirties liudijime klaidingai buvo įrašyta, kad Mollie mirė nuo sifilio.

Jų darbdaviai ilgai mykė, kad čia kaltas ne radis, bet galų gale, įveikus visapusišką jų sabotažą, pavyko laimėti teismą. Deja, sveikatos darbuotojoms jau niekas nebesugrąžino – net ir trumpai padirbėjus be apsaugos, visą gyvenimą lydėjo sveikatos problemos. Radžiu mirtinai apsinuodijo ne visos, tikslaus mirusiųjų nuo jo skaičiaus nežinoma, bet virš 50 tai tikrai.

Nors susižavėjimas radioaktyvumu kaip panacėja po truputį blėso, produktai su jais gaminti iki pat 7 dešimtmečio. Kas per laikai, kas per laikai.  

Šiandien turime griežtesnius darbo saugos reikalavimus, taip. Turime griežtesnius medžiagų saugos vertinimo standartus, taip. Galima pykti ant biurokratijos, bet ji bent jau daugmaž užtikrina, kad biznieriai mums nesiūlys radioaktyvių* ir toksiškų medžiagų ir nevers mūsų dirbti be atitinkamos apsaugos.   

Bet vienas dalykas niekaip nepasikeičia. Mes vis dar tikime tuo, ką mums žada. Vis dar yra spragų ir paribių, kuriuose klesti žmonių desperaciją išnaudojantis verslas, siūlantis „gydymą“ nuo vėžio mirtinomis dozėmis peroksido, neaiškaus poveikio kamieninių ląstelių injekcijas ir t. t. 

The radium mania was a crazy little episode in the world of medicine, but it was not at all out of the ordinary. Pain and suffering have always helped foster an uncritical market for remedies and preventatives. Quacks and profiteers are quick to pick up on the latest discoveries and promote them to the desperate-for-a-cure market, regardless of how remote the connection between the discovery and any likely health benefits might be. Irradiating yourself in the hope of feeling better was no nuttier than, say, drinking a few teaspoons of plain water as medicine, which is called homeopathy and is extremely popular today.

Nereikia stebėtis tais prieš 100 metų radį valgiusiais ir ant savo veido tepusiais naivuoliais, kai nepaisant visiško prasilenkimo su mokslu ir logika, homeopatija šiandien vis dar populiari, nors žada ne mažesnius stebuklus nei radioaktyvus tirpaliukas. Gerai bent tiek, kad homeopatinės priemonės nėra nuodingos. (Nes jose išvis nėra veikliųjų medžiagų.) Bet kol leisim emocijoms užgožti racionalumą, tol mus ir apgaudinės.


* Na, Himalajų druska teoriškai turi radioaktyvių dalelių pėdsakų, bet pardavėjai jų kažkaip neakcentuoja.


Labai įdomūs skaitiniai: