Apie tai, kodėl nereikėtų bijoti GMO, rašiau dar balandį. Nuo to laiko kone kasdien skelbiamos naujienos apie genetinės modifikacijos būdu sukurtas naujas augalų rūšis: maistingesnes, atsparias konkrečioms ligoms, herbicidams, sausrai, bet daugelis jų tiesiog nusėda laboratorijų rūsiuose, nes prieš GMO nusistačiusieji aktyvistai vis dar labai… aktyvūs.

Visuomenė mažiau bijo GMO

GMO priešininkai dažnai akcentuoja, kad jų pusėje yra giliai dėl GMO saugumo susirūpinusi visuomenė. Naujausia EFSA apklausa rodo, kad bent jau Europoje visuomenės susirūpinimas dėl GMO nuo 2010 metų krito. Jei 2010 m. dėl GMO buvo neramu 66% ES visuomenės, o 2018 metais – jau tik 27%.

Galima įvertinti susirūpinimą ir pagal atskiras šalis. Lietuva išsiskiria kaip viena labiausiai dėl GM ingredientų maiste susirūpinusių šalių Europoje (45% visuomenės), bet net ir čia krytis nuo 2010 metų gana įspūdingas – prieš 9 metus buvo 81%.

Tokie apklausos rezultatai nuteikia gana optimistiškai. Jau žinome, kad GMO aktyviausiai priešinasi mažiausiai išmanantys ne tik pačią technologiją, bet ir elementarią genetiką, o minėta apklausa atskleidė, kad ES visuomenė gana tvirtai pasitiki mokslininkais. (82% – ES ir 84% – LT) Tad gal su kokybiškesniu švietimu bei suprantama mokslininkų komunikacija ilgainiui nuslūgs ir baimė?

Nesutariama, kuo laikyti CRISPR – GMO 2.0 ar nauja priemone, pagreitinančia genetines mutacijas

Tai tokie fundamentalūs nesutarimai – ne tik dėl pavadinimo, bet dėl metodo interpretacijos, kuri gali nulemti, ar ekologiniuose ūkiuose bus galima taikyti CRISPR.

Šiuo metu ekologiniuose ūkiuose galima taikyti tik „tradicinius“ selekcijos metodus. Tarp jų yra ir mutagenezė, kai pasitelkiant mutagenus (pvz., radioaktyvų apšvitinimą) išprovokuojamos nekontroliuojamos genų mutacijos, viliantis, kad kuri nors mutacija nulems kokią nors naudingą augalo savybę – didesnį atsparumą, maistingumą ar dar ką nors.

CRISPR tuo tarpu sukelia tikslią mutaciją (kuri šiaip galėtų įvykti ir „natūraliai“) – procedūra daug tikslesnė, saugesnė ir greitesnė nei mutagenezė. Skirtingai nei genetinėje modifikacijoje, su CRISPR į organizmą neįnešami jokie genai iš kitų organizmų. Bet jis vis tiek neįtinka daugeliui tradicinio ekologinio ūkininkavimo propaguotojų. Kodėl? Nežinau, tikriausiai viskas atsiremia į vieną pamatinį principą – CRISPR yra „nenatūralus„. (Bet štai apšvitinti, kryžminti augalus ir kišantis į natūralią gamtos eigą vykdyti selekciją – kažkodėl natūralu.)

Labai gaila dėl tokio užsispyrimo, nes žemės ūkis susiduria su daugybe iššūkių. Tam, kad daugiau žmonių turėtų galimybę valgyti maistingą maistą už prieinamą kainą, būtina išlįsti iš savo nenuoseklaus natūralizmo burbulo ir bendradarbiauti.

Piktnaudžiavimas ženklinimu „Be GMO“

Kaskart kai parduotuvėje pamatau produktą su užrašu „be GMO“, mano motyvacija jį pirkti sumažėja perpus. Ne tai kad aš ieškočiau tik GM maisto (tokiu atveju mirčiau iš bado, nes Lietuvoje jo beveik nėra) – mane tiesiog erzina perteklinis ženklinimas ir manipuliavimas žmonių baimėmis siekiant didesnių pardavimų.

Jis sukuria iliuziją, kad visi produktai, ant kurių neužrašyta „be GMO“, yra su GMO. Arba kad žmogus niekada negali būti tikras, ką jis valgo. Tai yra visiška netiesa, nes Lietuvoje, kaip ir visoje ES, privaloma ženklinti genetiškai modifikuotus ingredientus.

Reglamente nustatyti genetiškai modifikuotų maisto produktų ženklinimo reikalavimai. Visų maisto produktų, kurių sudėtyje yra daugiau kaip 0,9 procentų genetiškai modifikuotų organizmų (GMO), ženklinimo etiketėse privalo būti nurodyta, kad produktas pagamintas iš genetiškai modifikuotų organizmų arba, kad produkto sudėtyje esantys komponentai pagaminti iš (GMO). Pvz., „Sojų aliejus pagamintas iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių“ arba sausainių gamyboje panaudojus margariną su GMO būtina nurodyti, kad „yra margarino, į kurio sudėtį įeina sojų aliejus, pagamintas iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių“.

VMVT

Kokių produktų su GM ingredientais yra Lietuvoje, galit paskaityti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos puslapyje.

Juokinga ir pikta, kad gamintojai „be GMO“ žymi net tuos produktus, kuriuose išvis negali būti genetiškai modifikuotų ingredientų, nes jie paprasčiausiai neegzistuoja. Pvz., riešutų sviesto gamintojas užrašo „100 % riešutai, be GMO“. Ta prasme, genetiškai modifikuotų riešutų niekas neaugina. Bet tokia etiketė sukuria įspūdį, kad augina, ir kad čia yra kažkas, dėl ko reikėtų susirūpinti.

Apskritai, toks ženklinimas stiprina stereotipą, kad GMO yra kažkas blogo ir vengtino. Kodėl tokia prezumpcija prasilenkia su mokslu ir logika, jau rašiau.

Jei mėgstat bananus, jau galit pradėti pratintis prie minties apie GM bananus

Bananus nuo senų senovės talžo ligos, ir panašu, kad vienintelis tikėtinas būdas išsaugoti jų derlius – pasitelkti genetinę modifikaciją arba CRISPR. Deja, bananų augintojai į tokį variantą žiūri skeptiškai, nes bijo, kad žmonės nustos valgyti bananus. O aš galvoju, kad bananai galėtų būti puikus ledlaužis, padedantis žmonėms apsiprasti su GM maistu.

Paklausykit labai įdomaus Freakonomics podcast’o apie bananų dramą: The Most Interesting Fruit in the World