Jeigu Himalajų druską ir reikia kur nors dėti, tai nebent į neetiško marketingo vadovėlius – iliustruoti, kaip naudojant moksliškai nepagrįstus teiginius galima padidinti menkaverčio produkto vertę ir paskatinti žmones jį masiškai vartoti. Dabar ne tik receptų kūrėjai, bet ir restoranai arba smulkieji maisto gamintojai išdidžiai nurodo, kad jie ruošdami maistą naudoja tik rožinę Himalajų druską. Tai turėtų rodyti gilų jų susirūpinimą maisto kokybe ir sveikatingumu, bet rodo tik kryptingo marketingo galią ir skvarbumą.

Himalajų druska vadinama švariausia druska pasaulyje, nes… ji yra nevalyta. (Įsivaizduokime, kad čia nėra loginio prieštaravimo.) Ji giriama dėl joje neva esančių 84 mineralų – ne šiaip mineralų, o „pilnavertiškam organizmo funkcionavimui būtinų mineralų„. Kai kur pateikiamas pribloškiantis bent dalies tų Himalajų druskoje randamų organizmui būtinų mineralų sąrašas:

vandenilis, litis, berilis, boras, anglis, azotas, deguonis, fluoridas, natris, magnis, aliuminis, silicis, fosforas, siera, chloridas, kalcis, skandis, titanas, vanadis, chromas, manganas, geležis, kobaltas, nikelis, varis, cinkas, galis, germanis, arsenas, selenas, bromas, rubidis, stroncis, itris, cirkonis, niobis, molibdenas, rutenis, rodis, paladis, sidabras, kadmis, indis, alavas, stibis, telūris, jodas, cezis, baris, lantanas, ceris, samaris, europis, gadolinis, terbis, disprozis, erbis, tulis, iterbis, lutecis, hafnis, tantalas, volframas, renis, osmis, iridis, platina, auksas, gyvsidabris, talis, švinas, bismutis, polonis, astatas, francis, radis, aktinis, toris, uranas, neptunis, plutonis…

Arsenas, gyvsidabris, talis, švinas, uranas, radis, polonis, plutonis?.. O, bože, nežinojau, kad žmogaus organizmui gyvybiškai reikalingi toksiški ir radioaktyvūs elementai. Na, gerai, sakykime, šitų „mineralų“ (paprastai vadinamų teršalais) Himalajų druskoje yra labai nedaug ir tokiais jų kiekiais vargu, ar apsinuodysime. Iškart kyla atitinkama dedukcija: tai gal ir tų reikalingųjų yra niekingai mažai? Bet taip lengvai nepasiduokime savo logikai.

Lietuvos skeptikų draugija dar gūdžiais 2013-aisiais atliko laboratorinius Himalajų druskos tyrimus – jie ten rado toli gražu ne 84, o 15 mineralų. Be natrio ir chloro (kurių praktiškai tiek pat yra ir akmens bei jūros druskose) Himalajų druskoje daugiausia magnio. Magnis – puiku, reikalinga. 10 g Himalajų druskos jo yra 0,217 mg, tai yra 6,2 % rekomenduojamos paros normos (RPN). Atrodo neblogai. Grubiai paskaičiuokime.

Maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai teigia, kad lietuviai per dieną suvartoja maždaug 10 g druskos, bet į tai įskaičiuojama ir įvairiuose paruoštuose produktuose jau esanti druska. Atmeskime visą pridėtinę druską ir sakykime, kad per dieną Himalajų druskos patys visur prisibarstytume apie 5 g. Tai būtų 3,1 % magnio RPN. Tokį kiekį magnio galime gauti suvalgę, pvz., 6,5 g žemės riešutų. Kitaip tariant, du su puse riešuto.

Tą patį galima paskaičiuoti ir su visais kitais mineralais, kurių „šaltinis“ neva yra Himalajų druska. Geležis: 10 g Himalajų druskos yra 0,012 mg geležies, dalinam per pusę – gauname 0,006 mg (4,8 % RPN) geležies per dieną. Tokį kiekį geležies randame penkiuose žemės riešutuose.

Dabar jau galime pasiduoti logikai:

Himalajų druska nėra maistinga. Ji yra tiesiog nuo nedidelio kiekio joje esančių teršalų rožinę spalvą įgavusi druska.

Yra ir daugiau su moksliniais duomenimis prasilenkiančių teiginių. Pvz., kad Himalajų druska išlaiko energijos pusiausvyrą (labai šarlatanų mėgiamas konstruktas), atstato balansą tarp rūgščių ir šarmų (dar vienas), šalina iš organizmo sunkiuosius metalus (ironiška, nes dalis tų 84 joje (n)esančių „mineralų“ ir yra sunkieji metalai), normalizuoja kraujo spaudimą, cukraus kiekį kraujyje, gydo odos ir kvėpavimo takų ligas. Tokius teiginius reikia pagrįsti kokybiškomis studijomis, bet Himalajų druskos pardavėjams jų per keliolika marketingo metų taip ir nepavyko atlikti.

Ir tai dar ne viskas. Dar būna Himalajų druskos lempos. Sako, jos skleidžia neigiamus jonus ir taip „valo orą“, todėl palengvina alergiją, astmą, suteikia energijos, net gydo depresiją. Čia irgi nėra, ką daug komentuoti – šitie teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir prasilenkia su paprasčiausia fizika: nei tos lempos skleidžia neigiamus jonus, anei jos kažkaip kitaip gerina sveikatą.  

Sako, Himalajų druskos vonios valo iš organizmo „toksinus“ (kertinis pseudomokslo raktažodis), sprendžia odos problemas. Žinoma, jokių mokslinių tyrimų, jokių įrodymų – tik komentarai internete. Bet aš komentaruose skaičiau ir kad kažkieno kaimynas 2 metus maudėsi Himalajų druskos voniose, o tada apako. Manot, čia šiaip sutapimas?

Taigi, Himalajų druska yra viso labo nešvari druska, apipinta įvairiais šamaniškais pažadais. Jos nauda, – tiek ją valgant, tiek maudantis jos voniose, tiek deginant jos lempas, – yra absoliučiai nepagrįsta mokslu. Didžioji dalis „mineralų“, kuriais jos pardavėjai taip didžiuojasi, yra viso labo radioaktyvių elementų ir sunkiųjų metalų pėdsakai. Organizmui reikalingų mineralų Himalajų druskoje yra visai nedaug – kad gautumėte tokį patį jų kiekį, užtenka suvalgyti vos kelis riešutus.


* žinoma, perdedu dėl radioaktyvumo – vargu, ar urano ar plutonio Himalajų druskoje yra tiek, kad ji būtų radioaktyvi, bet kad jau Himalajų druskos šlovintojai didžiuojasi visų tų 84 „mineralų“ pėdsakais druskoje, kodėl gi vardan linksmumo nepasinaudojus jų pačių argumentais?

Skaitiniukai: