Šis įrašas – pagrindinio mano įrašo apie GMO tęsinys. Dalis augalų genetiškai modifikuojami taip, kad jiems nepakenktų herbicidai, kuriais naikinamos piktžolės. Taip nenuskriaudžiant derliaus galima efektyviai išnaikinti piktžoles, bet žmonės nerimauja, kad GM ūkiuose naudojami herbicidai gali pakenkti jų sveikatai.  

Pagrindinis tam naudojamas herbicidas – glifosatas (a. k. a. Roundup) – yra nuodingas tik konkretų baltymą turintiems augalams. Piktžolės jį turi, o specialiai tam tikslui modifikuoti augalai – neturi, todėl jiems jis netoksiškas. Kai kurie galvoja, kad glifosato pėdsakai maiste labai pavojingi žmonėms – sako, su maistu gaunami jo kiekiai yra pakankami, kad sužlugdytų žarnyno mikroflorą, sukeltų alergijas, inkstų ligas, celiakiją, dar kažin ką ir, žinoma, vėžį – ypač ne Hodžkino limfomą.   

Laimei, glifosatas yra labai nuodugniai ištyrinėtas – tokių nuogąstavimų moksliniai tyrimai nepatvirtina. Jei glifosato gaunama su maistu, jis nepakitęs pasišalina su šlapimu ir išmatomis (kakučiais). Įvertinusios masę tyrimų, dėl glifosato saugumo sutaria stipriausios organizacijos: PSO, EFSA, EPA ir kt.

Pagal instrukciją naudojamas glifosatas yra saugus, o instrukcijų laikymąsi kontroliuoja atitinkamos institucijos, tad jei netikime konspiracijomis, kad ūkininkai nepastebimai maudo savo subrendusį derlių raundape, galim keliauti tolyn. Tam, kad tikėtume, reikėtų realių tyrimų, ekspertų vertinimų, o ne IT specialistės bobutės pasakojimų apie tai, kad sirgdama celiakija jos pusseserės katė gali valgyti itališkus makaronus, mat italai naudoja glifosatu nepurkštus kviečius – vadinasi, visi kiti viską ten purškia, mirko ir dar skiepija nuo gripo. Kadangi tai yra eiliniai paistalai, keliaukime tolyn.

„Tai kodėl tada išvien vyksta teismai tarp Šėtono Monsanto Bayer ir nuo glifosato nukentėjusiųjų?“ – tikriausiai jau nerimsta labiau šia tema besidominčio skaitytojo dūšia. 

Nes Monsanto gamina Roundupą, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra glifosatas, ir yra viena spraga, kuria pasinaudojus galima juos apkaltinti dėl visų savo nelaimių – IARC (International Agency for Research on Cancer) išvadoje glifosatas apibūdintas kaip „potencialus kancerogenas“. IARC yra savarankiška PSO šaka, užsiimanti potencialių kancerogenų klasifikavimu. Nors su tokiu jos vertinimu nesutinka nei pati PSO, nei kitos organizacijos, jis GMO priešininkams ir Monsanto nekentėjams labai priimtinas.

BET

IARC nuolat kritikuojama mokslo ir medikų bendruomenės, nes jos vertinimo kriterijai nesuprantami visuomenei. Sensacijas labai mėgstančiai žiniasklaidai parinkus baisias antraštes, IARC išvados interpretuojamos pernelyg tiesmukai  – kaip kad, pvz., nutiko raudonos mėsos valgymą sugretinus su rūkymu. Esmė ta, kad IARC nevertina praktinės medžiagos keliamos grėsmės, t. y. kiek įprastas jos vartojimas realiai padidina riziką susirgti vėžiu. Dzin, kad realybėje neįmanoma kavos suvartoti tiek, kad joje esantys akrilamidai keltų realią grėsmę – IARC ją laiko galimu kancerogenu, kaip ir, pavyzdžiui, kirpėjo darbą. Toks vertinimas be konteksto klaidina visuomenę.

Kas liečia glifosato kancerogeniškumo vertinimą, IARC neskaidrumas labai liūdina. Vertinimo procesas – uždaras, protokolai – įslaptinti, o vertintojams uždrausta viešai ką nors komentuoti. Daliai protokolų visgi nutekėjus (och tie landūs žurnalistai), paaiškėjo, švelniai tariant, gana kūrybingas vertintojų požiūris į mokslinius duomenis – jie kažkodėl nusprendė dalį išvadų nutylėti arba… perrašyti. Tikrai etiška, visai nešališka. Be to, IARC išvada remiasi vien selektyviu eksperimentų su gyvūnais vertinimu – epidemiologinių žmonių studijų prie savo išankstinės nuomonės jiems visgi nepavyko pritempti.

Jau ne kartą matėme, kad arkliškomis dozėmis ir nedeakvačiais būdais eskperimentuojant su laboratorijos pelytėms galima joms sukelti vėžį su kuo tik nori. Dar pridursiu, kad laboratorinės pelės dėl savo genetinės neįvairovės apskritai yra labiau linkusios į vėžinius susirgimus.

Niekada negalima pasikliauti vien tik eksperimentais su gyvūnais, juo labiau atsirankioti tik labiausiai patinkančių – būtina įvertinti tyrimų visumą.

list of things that don't cause cancer
Iš daugiau nei 1000 IARC vertintų medžiagų tik viena buvo klasifikuota kaip nekancerogeninė.

Taigi, IARC kancerogenais pravardžiuoja viską, kas jų šališku vertinimu teoriškai gali padidinti vėžio riziką – nesvarbu, kokiais kiekiais realybėje reikėtų tai vartoti, kad rizika juntamai padidėtų. Ir nesvarbu, ar kliniškai užfiksuotas bent koks kancerogeninis medžiagos poveikis žmogui. Jų išvadas bet kokiu klausimu reikėtų vertinti labai atsargiai, o dar atsargiau reikėtų vertinti žiniasklaidos interpretacijas.

Užtat tokia IARC nuomonė labai praverčia teisme. Dabar gi štai koks nors antsvorio turintis, sergantis hepatitu, vartojantis alkoholį ir chroniškos nemigos kamuojamas 65 metų vyras su nusilpusia imunine sistema gali paduoti teisman Monsanto, kaltindamas juos, kad būtent jų herbicidas sukėlė jam ne Hodžkino limfomą. Kažkaip net nestebina, kad specialusis IARC patarėjas glifosato klausimu tuo pat metu dirbo teisininkų firmoms, ruošiančioms „nukentėjusiųjų“ ieškinius prieš Monsanto. Išties, jokio interesų konflikto.

Tai, kad kažkam pasitelkus juridinę ekvilibristiką pavyko laimėti teismą prieš Monsanto, savaime nieko neįrodo.

Kaip bebūtų liūdna, mokslas ir teisė gali prasilenkti. Taip pat mokslas ir politika.

Šiaip jau visi pesticidai turi būti nuodugniai tiriami – nesvarbu, kokiuose laukuose jie naudojami. Tai paprasčiausia maisto sauga. Tvirti moksliniai duomenys rodo, kad normų neviršijantys glifosato pėdsakai maiste nekelia rizikos sveikatai. Jis, tiesą sakant, net mažiau toksiškas ar kenksmingas gamtai nei koks ekologiniuose ūkiuose labai mėgiamas vario sulfatas. Čia tik tarp kitko.

Tiesiog nevalgykite savo GM kornfleikų užpylę litru Roundupo, ir viskas bus OK.

Susiję straipsniai: