„A great many people think they are thinking when they are merely rearranging their prejudices.“

William James

Apie David Robson ir jo knygą sužinojau klausydama podcast’o Factually – ten jis svarstė, kaip čia nutinka, kad labai protingi, talentingi ir akademiniame gyvenime daug pasiekę žmonės asmeniniame gyvenime pridaro nesąmonių: pasimauna ant visokių šarlatanų, įtiki paranormaliais reiškiniais, nesusitvarko su finansais. Yra net tokia sąvoka – Nobelio liga, kuria apibūdinamas fenomenas, kai Nobelio premiją gavę mokslininkai nusuka į pseudomokslo paribius. Kodėl?

Savo knygoje šį klausimą David Robson bando išnagrinėti teoriškai ir praktiškai. Autorius kalbina intelekto ir racionalaus mąstymo tyrinėtojus, nagrinėja gerai žinomus pavyzdžius iš genialių istorinių asmenybių gyvenimo ir pristato gerai ištyrinėtas mąstymo klaidas bei išmintingo mąstymo principus. Ir dar praktinių patarimų įtarpuoja.

Taip įkvepiančiai nuleidžia ant žemės: pajunti, koks esi durnas, bet supranti, kad tai – labai geras jausmas, vedantis prie intelektinio kuklumo.

Apie mąstymo klaidas

…intelligence can help you to learn and recall facts, and process complex information quickly, but you also need the necessary checks and balances to apply that brainpower correctly. Without them, greater intelligence can actually make you more biased in your thinking.

Protingi žmonės ne tik kad klysta – būtent protingumas kartais trukdo jų kritiniam mąstymui. Iš kur atsiranda toks paradoksas, aprašiau atskirame įraše – ten rasit pagrindines mąstymo klaidas. Pvz., kokios nors siauros srities ekspertas gali:

  • jausti, kad jo ekspertiškumas leidžia jam kreipti mažiau dėmesio į kitus požiūrio kampus (žr. Uždirbtas dogmatizmas);
  • įsivaizduoti, kad tai įgalina jį deramai spręsti su ta sritimi visiškai nesusijusias arba labai sudėtingas, jo kompetenciją viršijančias problemas (žr. Fachidiot, Daningo-Kriugerio efektas);
  • nesuprasti, kad jo žinios ne tik paseno, bet ir užsimiršo (žr. Meta-užmaršumas);
  • abejones jo požiūrio pagrįstumu suvokti kaip abejojimą jo autoritetu. Norėdamas apginti savo įvaizdį, jis gali stengtis apginti savo nebūtinai teisingą požiūrį (žr. „Karštas“ mąstymas, Motyvuotas mąstymas).

Labai bendražmogiški dalykai, nuo kurių niekas neapdraustas. Daug paprasčiau juos pastebėti kituose nei savyje – kažkodėl įsivaizduojam, kad jau mūsų šios racionalumo spragos tai tikrai neveikia, ne ne. Šitas įsivaizdavimas šiaip jau irgi yra mąstymo klaida, vadinama aklumu savo šališkumui. 😀 Reikia tiesiog susitaikyti, kad esi paprastas, šališkas, jautrus padaras, ir mokytis laiku pastebėti savo klaidas. Pagrindines kritinio mąstymo vertybes aprašiau tame pačiame atskirame įraše.

Apie smalsumą žlugdantį švietimą

Knygoje išreiškiama visai taikli, nors ir labai apibendrinta, vakarietiškos švietimo sistemos kritika – net ne sistemos, bet jos kertinio principo, kai stengiamasi viską kuo labiau supaprastinti, pateikti po mažą suvirškintą gabalėlį, kad tik moksleiviai nepasimestų informacijos liūne ar kad jiems mokantis nekiltų frustracija. Galvojama, kad niekas nenorės mokytis, jei mokymasis kels diskomfortą, bet ar gali būti, kad taip numarinamas moksleivių smalsumas?

…students, parents and even many teachers still assume that the easier you find it to learn something today, the better you will perform tomorrow, even though these assumptions are deeply flawed. „We have all these results showing that people prefer the poorer ways of learning,“ Robert added. „So you’re not going to make your students happier right away.“ Elizabeth agreed. „They interpret [confusion] negatively, as opposed to thinking that this is an opportunity to learn something or understand it in a better way.“ It’s as if we went to the gym hoping to build our muscles, but then only ever decided to lift the lightest weights.

Toddlers may ask up to twenty-six questions per hour at home (with one child asking 145 during one observation!) but this drops to just two per hour at school. […] While observing some flfth-grade lessons, Engel would often go for a two-hour stretch without seeing a single expression of active interest.

…curiosity helps us to tolerate uncertainty. Whereas incurious people feel threatened by surprise, curious people relish the mystery. They enjoy being taken aback; finding out something new gives them that dopamine kick. And if that new information raises even more questions, they’ll rise to the bait. This makes them more open minded and willing to change their opinions, and stops them becoming entrenched in dogmatic views.

Argi mokykloje kas nors pagyrė, jei į klausimą atsakei nežinau? Arba jei norėjai ilgiau pasvarstyti? Bent jau mano mokykloje svarbu buvo greitis, užtikrintumas ir klausimų, į kuriuos mokytojas neturi greito atsakymo, neuždavinėjimas. Aukštasis mokslas gal ir labiau intelektualiai stimuliuojantis – mokymosi medžiaga ne taip sukramtyta, kaip mokykloje, dėstytojų mokymo metodai irgi skirtingi, bet bėda ta, kad iš mokyklos jau ateiname bijodami užduoti klausimus, gėdydamiesi, kad kažko nežinom, netoleruodami neapibrėžtumo ir norėdami, kad mokytis būtų aišku ir paprasta.

Tokioms vertybėms nelabai pakeliui su kritiniu mąstymu, kuriame labai svarbu intelektinis kuklumas (pripažinti, kad kažko nežinai, nesupranti ar gali klysti) ir susitaikymas su neapibrėžtumu – kad kartais nėra vieno paprasto atsakymo net ir į paprastus klausimus.

…we can only cultivate wiser thinking if we allow students even those just starting school to face occasional moments of confusion and frustration rather than spoon-feeding them easy to digest information.

O kritinio mąstymo juk taip reikia gyvenime. Galvojant, skiepyti vaiką ar neskiepyti, šarminti organizmą ar ne, bėgti nuo GMO ar ne… Kur tada išmokti mąstyti, jei ne mokykloje ir universitete? Gal ten mes ir įprantam netoleruoti neapibrėžtumo ir ieškoti kuo aiškesnių, paprastesnių atsakymų. Iš esmės ant to juk ir stovi daug mitybos ir sveikatos mitų – kažką kategoriškai šlovinam kaip vaistą nuo visų ligų, kažką prakeikiam. Niuansams nelieka vietos.

Bet niekada nevėlu susigriebti. Protas nėra kažkoks statiškas, nuo gimimo nesikeičiantis monolitas. Jei norit pagaląsti savo kritinį mąstymą, manau, ši knyga pravers. Plius, sužinosit, kokių įdomių pastebėjimų turi socialiniai psichologai, suprasit, kuo racionalus mąstymas skiriasi nuo intelekto, ir perskaitysit apie labai neracionalius momentus tokių genialių asmenybių kaip A. Einšteinas ar Seras A. K. Doilis gyvenimuose.

Pabaigai – apie kritišką savo kritiškumo įvertinimą:

You should also pay particular attention to the way you consider the evidence opposing your gut instinct, since you may still be tempted to dismiss it out of hand, even after you have acknowledged its existence. Instead, you might ask yourself: „Would I have made the same evaluation, had exactly the same evidence produced results on the other side of the issue?