Įvairios somatinės ligos aplinkiniams dažniausiai kelia užuojautą, gailestį ir rūpestį. Su psichikos ligomis – kebliau, nes mums apskritai sunku suvokti jas kaip ligą. Mes gi žmogų dažniausiai tapatiname su jo psichika, o psichikos veikla geriausiai matosi per elgesį, tad jei žmogus elgiasi kažkaip „ne taip“, mes tai laikome ne ligos apraiška, o pačio žmogaus apsileidimu, tingumu, „durnumu“. O jei kalbame apie priklausomybes, tai išvis – jos liaudyje suvokiamos kaip moralinis žmogaus apsileidimas ir valios neturėjimas, todėl dažniau nei užuojautos, priklausomybių kamuojami žmonės sulaukia smerkimo.

„A victim of virtually any disease usually elicits pity; addicts mostly evoke revulsion. What is it about the irrational behavior of an addict that makes everyone want to turn away?“

Judith Grisel savo knygoje Never Enough: The Neuroscience and Experience of Addiction pateikia daugybę argumentų, kodėl smerkimas ir gėdinimas neveikia – nei kaip prevencija, nei kaip akstinas sveikti. Skirtingų kelių į priklausomybę tikriausiai yra tiek pat, kiek skirtingų priklausomų žmonių, bet šiaip priklausomybė neatsiranda dėl vienos priežasties: čia sąveikauja biologiniai faktoriai, narkotinių medžiagų poveikis (ypač paauglystėje) ir jai rastis palanki socialinė aplinka. Knygoje daugiausia orientuojamasi į neurofiziologiją – t. y. kas vyksta žmogaus smegenyse vartojant skirtingas psichoaktyvias medžiagas ir kaip tie procesai keičiasi formuojantis priklausomybei. (Kalbama ir apie mano blog’e minimas substancijas: alkoholį, marihuaną, nikotiną ir kofeiną.)

„…three general axioms in psychopharmacology that also apply to all drugs: All drugs act by changing the rate of what is already going on. All drugs have side effects. The brain adapts to all drugs that affect it by counteracting the drug’s effects.“

Dar aptariamas priklausomybių gydymas vaistais, paradoksalieji psichodelikai, kurie kaip ir narkotikai, bet kaip ir bandomi pritaikyti gydant, tarkim, depresiją ar tas pačias priklausomybes. (Kadaise skaičiau „How to Change Your Mind“ – jei tema jums įdomi, tai visai vertinga knyga.) Jaučiasi autorės palankumas šiai narkotikų klasei kaip galimai terapinei priemonei. Ką žinau, mane dabartiniai tyrimai nuteikia ne tiek optimistiškai, kiek smalsiai. Yra gana pozityvius rezultatus rodančių tyrimų, bet jie labai mažos apimties, šalia psichodelikų taikė ir kitą gydymą ir/ar neturi placebo kontrolinės grupės. Bet kadangi psichodelikai visai ant bangos – kuriasi ištisi jų tyrimo centrai, manau, greitai sulauksim tvirtesnių tyrimų.

Neseniai išėjo vienintelis placebo grupę turintis klinikinis tyrimas su psichodeliku ajahuaska – tikrinta, ar jis gali palengvinti gydymui atsparios depresijos simptomus. Imtis miniatiūrinė (14 žmonių gavo ajahuaską, 15 – placebą), bet rezultatai pozityvūs. Tik kad tiriamieji vertinti max. po 7 dienų – neaišku, kiek ilgai išlieka poveikis. Plius, neįprastai stipriai pasireiškė placebo efektas.
Palhano-Fontes, F., Barreto, D., Onias, H., Andrade, K. C., Novaes, M. M., Pessoa, J. A., … Araújo, D. B. (2019). Rapid antidepressant effects of the psychedelic ayahuasca in treatment-resistant depression: A randomized placebo-controlled trial. Psychological Medicine, 49(4), 655–663. https://doi.org/10.1017/S0033291718001356
O šiame straipsnyje plačiau apžvelgiama psichodelikų tyrimų situacija – ką žinom, iš kur žinom ir ką dar reikia sužinoti:
Kyzar, E. J., Nichols, C. D., Gainetdinov, R. R., Nichols, D. E., & Kalueff, A. V. (2017). Psychedelic Drugs in Biomedicine. Trends in Pharmacological Sciences, 38(11), 992–1005. https://doi.org/10.1016/j.tips.2017.08.003

Teoriniai aiškinimai įžeminami pačios autorės ir jos sutiktų žmonių patirtimi – sakyčiau, knyga lygiomis dalimis asmeninė ir mokslinė/edukacinė. Mokslinė dalis tiksli, bet skirta ne (tik) mokslininkams, tad neturėtų būti sunku suprasti, net jei nieko nežinot apie sinapses ar neuromediatorius. O asmeninė dalis – labai asmeniška, detali ir jautri, nes prieš tampant neuromokslininke, autorė pati buvo priklausoma nuo kelių medžiagų. (Beje, sunkiausia jai buvo atprasti nuo… marihuanos.) Kadangi asmeninių intarpų daug, skaitant knygą nenutolstama nuo realių žmonių, kurių galvose visi tie neurocheminiai procesai vyksta. Susidėlioja toks visai empatiškas, trimatis priklausomybės vaizdas.

Daug taiklių pastabų apie visuomenę – cituotinos ištisos pastraipos. Jokio ten moralizavimo ar pseudoįkvepiančių šūksnių, kad „jeigu man pavyko pasveikti, tai pavyks bet kam“ – tiesiog kritiškas žvilgsnis į mūsų normas.

Apie „socialinį lubrikantą“ alkoholį

„I don’t suppose those refusing cocaine or even marijuana encounter the mix of incredulity and pity that those of us refusing alcohol regularly experience. Well-meaning hosts, reflecting a strong social consensus, persist despite repeated refusals by offering more and more options or insisting we have “just one.” Advertising promotions, made-to order drinking occasions, and the pervasive presence of the drug itself are all impossible to avoid and present a thought-provoking paradox. If alcohol and other drug addictions were rare events, unlikely except for a few tragic cases, it would be one thing. But in the face of superabundant examples proximal, ubiquitous, and concrete, as well as our own family wounds concerning the stuff, our deep collective denial is strange.“

„The bipolar practice of pitying addicts while at the same time greasing virtually every social interaction with an obscene amount and variety of booze seems heartless if not mindless. It’s also exclusionary-as if the only truly comfortable place for people who can’t handle their drink were under a bridge.“

„Efforts aimed at constricting supply only serve to ignite the efforts of those seeking to satisfy their own or others’ demand, in the same way that dieters typically gain weight. And this demand is, in many ways, an inevitable part of human nature. Removing the drive to get high, as ancient, ubiquitous, and neurologically relevant as it is, is about as likely to happen as removing our desire to create and explore.“

Apie mokslinį kuklumą

Grisel neuromoksle sėkmingai sukiojasi kažkur dvidešimt metų, bet ji šią mokslo sritį žiūri labai kukliai. Iš kone kasdienių naujienų, kad neuromokslininkai atrado tą ar aną, gali susidaryti įspūdis, kad gyvename ant kažkokio neuromokslo proveržio slenksčio, ir jau tuoj, ryt-poryt-šiom-dienom, bus išgydytas autizmas, Alzheimerio liga ir priklausomybės. Tokia jau ta žiniasklaida, o realybė, anot Grisel, tokia, kad neuromokslas dar tik šliaužtinukuose, todėl turi daugiau klausimų nei atsakymų. Man šitas gebėjimas ne’oversell’inti savo srities yra pasigėrėtinos mokslinės brandos pavyzdys. (Gal prisiminsit, kad kuklumą minėjau apžvelgdama The Intelligence Trap.)

„Science is frustrating and rewarding for exactly the same reason. The more closely we examine any aspect of reality, the more we see how much there is to learn. Complexity, ambiguity, and contingencies are the rule in all of nature. One of my favorite aphorisms reframes the dilemma by suggesting that the aim of science is not to open a door to infinite wisdom but rather to set a limit on infinite ignorance. As a result of looking closely at any problem, we increasingly realize the flaws in our assumptions and ask better and better questions. So, I can say with absolute certainty that there’s not “a gene” for addiction, nor is it caused by a “moral weakness”; it doesn’t “skip a generation”; all people aren’t equally vulnerable, nor is any one person equally at risk across the lifespan. In other words, we know a lot about the causes of addiction, and they are complicated.“

„On the other hand, while our tools have advanced, and our questions are becoming more and more sophisticated, it’s still worth asking whether all the neurohype has paid off. Especially if you suffer from a behavioral malady, the answer is, unfortunately, no. The bitter fact is that almost without exception one’s chance of cure from any chronic brain-related disorder is more or less the same as it has always been. Despite massive efforts, Alzheimer’s disease, major bipolar depression, schizophrenia, and addictions still lack a causal explanation, as well as any effective cure. This surprises many people, perhaps because we have a bias toward news of significant findings rather than a view of the broader landscape that is characterized mostly by 2 steps forward and 1.99 back. Bottom line: despite small advances in understanding addiction, rates of addictive disorders are increasing.“

„The story of this endeavor-bravado, surprise, then humility – is more or less the story of science in general and a microcosm of my personal path. Fortunately, the majority of scientific progress is measured by improvements in the questions we ask rather than the finality of our answers. While many are convinced that cures are just around the corner, it seems to me that the more deeply we look at anything, the more complex and mysterious it becomes. It’s as if with each additional data point, our realization of how very little we understand increases proportionately, like an onion with infinite layers. While it is a privilege to be part of this endeavor, after many decades in the field I admit I’m not especially hopeful about the prospects of solving something as complex and intractable as addiction anytime soon. For that matter, I’m increasingly skeptical that the solutions are ever going to be found solely in the brain.“

Nebūtina su visais autorės samprotavimais sutikti, kad tai būtų naudingas, priklausomybių bei narkotikų legalizavimo-kriminalizavimo klausimo sudėtingumą nušviečiantis skaitinys. Koncentruotas, aiškiai suskirstytas, informatyvus, o norint toliau gilintis, visada galima nerti į cituojamus mokslinius tyrimus.

Knyga jums patiks, jei:

  • norit visapusiškai geriau suprasti priklausomybes
  • jums įdomus neuromokslas
  • jums įdomios asmeninės žmonių patirtys

Knyga jums nepatiks, jei:

  • norit kuo daugiau mokslo ir kuo mažiau jausmų
  • norit aiškių atsakymų ir problemos sprendimų
  • esat įsitikinę, kad marihuana nekenkia ir net yra naudinga, ir nenorite keisti savo nuomonės
  • nekenčiat ilgų, sudėtingų sakinių

Bonus ištraukos

Kodėl išgėrus norisi rūkyti

„Many people notice that drinking makes them want to smoke, or vice versa, and wonder why this is. There are several hypotheses, each of which may explain part of the relationship. For one, any drug that stimulates dopamine greases the rails for another. Because they are both addictive. they can also serve as reminders of addiction, and especially when smoking was okay in bars, the contextual cues were largely overlapping. Also, the arousing effects of nicotine may counteract the sedative effects of alcohol, reflecting the familiar pattern of users counterbalancing uppers and downers. One more hypothesis suggests that smokers can drink more, perhaps because nicotine stimulates digestion and this might decrease alcohol absorption from the gut. So, until further study, we’re not sure whether, overall, the two drugs enhance or counteract each other’s effects.“

Kodėl diskusijose apie narkotikų draudimus-leidimus svarbu kalbėti ir apie mokslą

„Though it feels a bit like shouting into the wind, I’ve nonetheless implored my own children as well as my many students to carefully consider the evidence. Popular opinion, wishful thinking, or even favorable legislative policies are no substitute for data. The world’s best science now indicates that the long-term consequences of adolescent drug use, acting upon a very plastic brain that is highly tuned to news and pleasure while at the same time a bit retarded in terms of self-control, may be grim. And not to put it all on the kids, adults also need to consider what influence our behavior could have on baby brains before we adopt drug policies and practices that subject future generations to the consequences.“

Autorė tai išsamiau aprašė The Washington Post straipsnyje.

Kodėl draudimais vargu, ar išspręsime priklausomybių problemą:

„I understand firsthand the despair that grows as drugs come to make our choices for us, deciding whom we will be with and what we will do. This gloomy cell of repetition occupied by every addict, despite variation in periodicity, strips us of our most precious commodity, the freedom to choose. This is why I’m not against drugs or drug use, but am so thoroughly opposed to addiction: it strips us of our precious freedom. And this is also why it makes no more sense to cure addiction by imposing permanent or semipermanent limits on our range of choices than it does to teach compassion through corporal punishment. How could one give rise to the other?“