Mane žavi genialiai sudėtingas bakterijų paprastumas. Skamba kaip paradoksas, bet gal perskaitę knygą suprasit, apie ką aš. 😀 Didžiąją Žemės egzistavimo dalį bakterijos buvo vieninteliai joje esantys gyvi organizmai – būtent bakterijos yra evoliucijos „tortas“, o gyvūnai ir augalai – viso labo jo papuošimas.* Bakterijos ir dabar greičiausiai prisitaiko prie aplinkos pokyčių – jos yra greitos evoliucijos virtuozės, mums su savo lėta ir tingia evoliucija neverta net lygintis. Žodžiu, mes išsivystėme iš bakterijų ir tarp bakterijų, o dabartinė simbiozė su bakterijomis padeda mums peršokti tūkstančius tolesnio evoliucionavimo metų.

Kadangi bakterijų plika akimi nematom, labai lengva užmiršti, kad jos iš tikro gyvena visur: giliausiuose vandenynuose, po Antarktikos ledu, mūsų dušuose, virtuvėse, ligoninėse, ant mūsų rankų, veidų…

Grubiai suskaičiavus, žmogaus organizme yra apie 30 trilijonų žmogaus ląstelių ir apie 39 trilijonai bakterijų.

Ir jos ne šiaip gyvena kaip kokie skvoteriai – jos visur aktyviai dalyvauja: apsaugo mus nuo kenksmingų mikrobų, gamina vitaminus, virškina kitaip mums nesuvirškinamas medžiagas, skaido nuodingas medžiagas, dalyvauja nervų sistemos formavimesi, organų augime, reguliuoja medžiagų apykaitą, nuotaikas ir dar nežinia (ir žinia), ką. Aišku, dar jos sukelia ligas – ten visokius plaučių uždegimus, skrandžio opas, dramblialiges…

They contribute to our lives in profound and wide-ranging ways; no corner of our biology is untouched. If we ignore them, we are looking at our lives through a keyhole.

Bakterijų atradimas buvo vienas iš tų super esminių mokslo ir medicinos lūžių. Kai buvo suprasta, kaip vystosi daugybė bakterinės kilmės ligų, žmonėms ėmė atrodyti, kad mikrobų naikinimas ir sterilumas gali išspręsti visas pasaulio negandas. Aišku, ilgainiui pamatėm, kad tai yra nesąmonė – bakterijos gali elgtis ir gerai, ir blogai**, todėl besąlygiškas jų žudymas tik pagadina reikalus.

Mokslo pasaulyje ir kosmopolitanuose bakterijos išgyvena tikrą renesansą: nors mintis, kad ant mūsų gyvena trilijonai mažų keistų padarų, daugeliui vis dar nejauki, šiandien be bakterijų neįsivaizduojamos biotechnologijos, ant bangos – žmogaus mikrofloros tyrinėjimai, bandant išsiaiškinti, ką dar tos bakterijos sugeba ir kuo jos mums svarbios. Žmonės tuo tarpu liurlina kombučią, šlovina visokius natūraliai fermentuotus produktus ir perka probiotikus, tikėdami, kad jie pamačins virškinimui arba išgydys nuo depresijos.

Tai va, tokiame kontekste 2016-aisiais atsirado mokslo žurnalisto Ed Yong knyga „I Contain Multitudes„. (2018-aisiais išversta į lietuvių kalbą – „Manyje gyvena milijonai“.) Pristatydamas pavyzdžius iš girdėtų ir negirdėtų gyvūnų gyvenimo, autorius pasakoja, kokios įvairios yra bakterijos ir kokias neįtikėtinas simbiozes su savo „šeimininkais“ jos sukuria. Nors visas dėmėsys skiriamas bakterijoms, autorius puikiai išlaviruoja ir nesileidžia į visokius sensacingus pareiškimus, kad „visos mūsų ligos – dėl prastos žarnyno mikrofloros“. Jis puikiai atspindi mokslo ribotumus ir nevengia priminti, ko mes dar nežinome. Tai labai geras pavyzdys mokslo žurnalistams – kaip subalansuotai kalbėti apie sudėtingas ir įdomias temas.

Knygoje rasite:

  • daugybę pavyzdžių, nustebinsiančių jus ir praplėsiančių jūsų supratimą apie bakterijas,
  • bakterijas tyrinėjančių mokslininkų pastebėjimų,
  • paaiškinimų:
  • kaip Žemėje vystėsi gyvybė,
  • kaip formuojasi ir veikia mūsų imuninė sistema,
  • kodėl simbiozė nėra idiliškas organizmų sugyvenimas,
  • kodėl mūsų ląstelių mitochondrijos yra ne šiaip „ląstelių jėgainės“,
  • kodėl išmatų transplantacija gydant įvairias ligas yra ir puikus, ir pavojingas
  • dalykas,
  • kodėl verta namuose ir ligoninėje atsidaryti langą,
  • pasakojimų, kaip biotechnologijose jau dabar praverčia bakterijos,
  • idėjų, kur ateityje galėtų pasukti bakterijų tyrinėjimai ir kaip bakterijas būtų
  • galima pritaikyti… architektūroje,
  • subalansuotą požiūrį į visokius stebuklus žadančius probiotikus,
  • lengvai skaitomą, neperkrautą tekstą, kuriame profesionalumas suderintas su gyva kalba.

Knygoje nerasite:

  • grasinimų apokalipse, nes mes, kvailiai, nemylime savo gerųjų mikrobų, todėl tuoj mirsime nuo visų ligų,
  • sensacingų šūkalojimų, kad koks ten naujas probiotikas tuojau viską išgydys,
  • patarimų, kaip gydytis ar išvengti ligų.

Perskaičius knygą tikrai nesijaučiu, kad dabar tai jau viską žinau ir suprantu apie bakterijas. Priešingai – skaitydama supratau, kiek daug aš nežinau ir net nežinojau, kad nežinau. Užtat atradau sričių, kuriomis norėčiau plačiau pasidomėti, o ir šiaip galvoju, kad knygos, kurios jas perskaičius nesukuria visažinystės iliuzijos, yra pačios naudingiausios tiems, kurie nori nuosekliai tobulinti savo žinias.

Skaičiau originalo kalba, bet jei angliškos ištraukos jums skamba per sudėtingai, ji išversta ir į lietuvių kalbą – griebkit knygą ir skaitykit. 🙂

Apie „gerąsias“ ir „blogąsias“ bakterijas:

Here is a strange but critical sentiment to introduce in a book about the benefits of living with microbes: there is no such thing as a ”good microbe” or a “bad microbe“. These terms belong in children’s stories. They are ill-suited for describing the messy, fractious, contextual relationships of the natural world. In reality, bacteria exist along a continuum of lifestyles, between “bad“ parasites and ”good” mutualists.

All of this means that labels like mutualist, commensal, pathogen, or parasite don’t quite work as badges of fixed identity. These terms are more like states of being, like hungry or awake or alive, or behaviours like cooperating or fighting. They’re adjectives and verbs rather than nouns: they describe how two partners relate to one another at a given time and place.

We like our black-and-white narratives, with clear heroes and villains. In the last few years, I’ve seen the viewpoint that „all bacteria must be killed“ slowly give ground to „bacteria are our friends and want to help us“, even though the latter is just as wrong as the former. We cannot simply assume that a particular microbe is „good“ just because it lives inside us. Even scientists forget this. The very term symbiosis has been twisted so that its original neutral meaning „living together“ has been infused with positive spin, and almost flaky connotations of cooperation and harmony. But evolution doesn’t work that way. It doesn’t necessarily favour cooperation, even if that’s in everyone’s interests. And it saddles even the most harmonious relationships with conflict.

Apie simbiozę:

„It makes me think differently about symbiosis.“ He always saw it as a positive force, one that provides both partners with benefits and opportunities. But it can also be a trap, where the partners become increasingly vulnerable in their dependency. Nancy Moran, McCutcheon’s former advisor, calls this an „evolutionary rabbit hole“ a metaphor that implies a „generally irreversible journey into a very odd world where the usual rules do not apply“. Once both partners tumble down the rabbit hole, it can be hard for them to escape. And at the bottom, there is no wonderland, only extinction.

Apie tai, kad viskas nėra taip paprasta:

Scientists will talk about Occam’s razor the principle that favours simple, elegant explanations over convoluted ones. I think the truth is that scientists, like everyone else, find simple explanations psychologically soothing. They reassure us that our messy, confusing world can be understood, and perhaps even manipulated. They promise to let us eff the ineffable, and control the uncontrollable. But history teaches us that this promise is often illusory.

„I think that everybody is coming to the realisation that, unfortunately, a really compelling simple biomarker, like the percentage of a certain microbe, is not going to be enough to explain something as complicated as obesity,“ says Katherine Pollard, who led one of the re-analyses. These conflicting results naturally arise in the early days of a field because of tight budgets and imprecise technology. Researchers run small, exploratory studies comparing handfuls of people or animals in hundreds or thousands of ways. „The problem is that they end up being like the Tarot,“ says Rob Knight. „You can tell a good story with any arbitrary combination.“ Imagine that I pulled ten people off the street who are wearing blue shirts and ten who are wearing green shirts. If I ask them enough questions, I guarantee you that I can find at least a couple of striking differences between the two groups.

Add what’s missing. Subtract what’s unwanted. These simple equations still drive much of modern medical thought. By contrast, the maths of the microbiome are more complicated, because they involve large, changing networks of connected, interacting parts. To control a microbiome is to sculpt an entire world which is as hard as it sounds. Remember that communities have a natural resilience: if you hit them, they bounce back. They are also unpredictable; if you tweak them, the consequences ripple outwards in capricious ways. Add a supposedly beneficial microbe, and it might displace competitors that we also rely on. Lose a supposedly harmful microbe, and an even worse opportunist might rise to take its place.

Apie probiotikus:

Gulping down a yoghurt is like ingesting scarcity. Rarity, too: the bacteria in these products are not important members of the adult gut. They largely belong to the same category that Metchnikoff canonised makers of lactic acid, like Lactobacillus and Bifidobacterium, which were chosen more for practical reasons than scientific ones. They are easy to grow, they are already found in fermented foods, and they can survive the trip through both a commercial packaging plant and a consumer’s stomach. „But most of them never arose in the human gut, and they don’t have the factors that allow them to dwell for a long time there,“ says Jeff Gordon.

There is still no clear evidence that probiotics help people with allergies, asthma, eczema, obesity, diabetes, more common types of IBD, autism, or any other disorders in which the microbiome has been implicated. And it’s still not clear if the documented benefits happen because of changes in the microbiome.


* Čia aš liberaliai perfrazuoju palaeontologą Andrew Knoll.

** Skaitydami knygą sužinosite, kodėl bakterijų skirstymas į geras ir blogas yra ydingas: ta pati bakterija gali elgtis ir draugiškai, ir nedraugiškai, priklausomai nuo to, kokioje mikroorganizmų terpėje ji gyvuoja.