Rašydama apie kavą, apžvelgiau, kaip ten reikalai su pagrindine veikliąja jos medžiaga – kofeinu, bet aš nenustoju domėtis tema, kai parašau apie ją tekstą. Priešingai – man darosi vis įdomiau, tad įsitraukiu dar giliau ir stengiuosi atsišviežinti savo žinias. Knyga „Caffeinated: How Our Daily Habit Helps, Hurts, and Hooks Us“ dar labiau praplėtė mano supratimą apie kofeiną.

Jos autorius, Murray Carpenter, yra amerikiečių žurnalistas, rašantis apie mokslą ir aplinkosaugą. Jis pats geria kavą ir nepanašu, kad planuotų jos atsisakyti, bet knygoje stengiasi kritiškai įvertinti, kas čia darosi su tuo kofeinu.

Knyga užgriebia kofeino istoriją, kultūrą ir farmakologiją. Prasideda nuo visiškų pradmenų – molekulinės kofeino struktūros ir mirtinos dozės, bet greitai nusuka į kavos ir kitų natūralių kofeino šaltinių vartojimo ištakas. Autorius įpina visokių įdomybių iš archeologinių, genetinių tyrinėjimų ir savo kelionių, bet man įdomiausia knygoje buvo ne tai. Man įdomesni buvo du dalykai:

  • biurokratinių dramų pilna limonadų su kofeinu istorija
  • moksliniai kofeino tyrimai

Supratau, kad labai mažai žinau apie Amerikos limonadus ir stiprų amerikiečių prisirišimą prie jų. Kadangi pati jų beveik negeriu, net nesusimąsčiau, kiek kultūriškai įsišakniję jie gali būti, ir kokį vaidmenį Coca-Colos išpopuliarėjime galėjo suvaidinti kofeinas – neatskiriama jos sudedamoji dalis nuo pat pradžių.

Nežinojau, kad Amerikoje ne tik kola, bet ir absoliuti dauguma populiariausių limonadų yra su kofeinu. Ir nežinojau, kokia keista susiklostė situacija, kuomet gamintojai praktiškai be jokių apribojimų dėjo kofeiną į savo limonadus, FDA bejėgiškai trypčiojo vietoje, negalėdama nustatyti, tai skonio stipriklis ar psichoaktyvi medžiaga, o vis daugiau apie kofeiną suprantantys mokslininkai baisėjosi, kodėl nevyksta adekvati šios medžiagos kontrolė ir kodėl kofeinizuoti limonadai laisvai pardavinėjami vaikams. Labai įdomios tos biurokratinės dramos, bet skaitant lydi absurdo jausmas. Tarkim, energinių gėrimų industrija išaugo FDA tiesiog skėsčiojant rankomis:

„The entire energy products industry, worth more than $10 billion annually, has grown without the FDA’s explicit approval.“

Atrodo, dabar jau būtų lengviau dantų pastą sukišti atgal į tūtelę nei sukontroliuoti tą dešimtmilijardinę industriją.

Knygoje išsamiai pasakojama, kokias teisines spragas išnaudojo limonadų ir energinių gėrimų gamintojai. Kaip suprantu, Amerikoje tokia neveiksni kontrolė gyvuoja iki šiol – net ir žinant, kad kofeino geriau nevartoti dar tik vystantis centrinei nervų sistemai, energinius gėrimus ten gali pirkti ir nepilnamečiai, o gamintojams nėra privaloma nurodyti kofeino kiekio limonaduose. Lietuvoje situacija kitokia – čia draudžiama energinius gėrimus parduoti nepilnamečiams. Kita vertus, kavoje daugiau kofeino nei energiniuose gėrimuose, bet nepanašu, kad kas nors jaudintųsi, jog vaikai jos per daug išgers. Bet gal jei kavą kas nors pradėtų vaikams reklamuoti taip pat agresyviai, kaip energinius gėrimus ar kofeinizuotus limonadus, ji irgi keltų susirūpinimą…

Grįžtant prie knygos, joje daug pasakojama apie kofeino gamybos industriją – kaip didelė dalis kofeino gaminama Kinijoje, kur normali gamybos sąlygų kontrolė fiziškai neįmanoma. Ir apie Coca-Colą – kaip ji kadaise kofeiną laikė „kvapikliu“ ir niekaip nepripažino, kad jis nėra joks kvapiklis, nors jau puikiai žinojo, koks yra kofeino poveikis. Peršasi labai nesmagi analogija:

„The nicotine-caffeine analogy might seem extreme, but the parallels are intriguing. It was not nicotine itself that constituted the primary health risk from cigarettes; it was the tar. So, too, with soft drinks. It is not the caffeine that is the primary health risk, but the sugar. In both cases, the delivery mechanisms (cigarettes and soda) bundle the addictive drugs (nicotine and caffeine) with substances that are deleterious to health (tar and sugar). And in both cases, the companies selling the products are well aware of the drugs’ addictive qualities.“

Na, ir, aišku, moksliniai tyrimai. Čia autorius užsimojo tikrai plačiai ir gerai su tuo susitvarkė. Kalbindamas kofeino tyrinėtojus, jis apžvelgia, ką mokslas ir praktika sako apie kofeino poveikį mūsų nuotaikai, psichinei sveikatai, fizinei ištvermei, kraujotakai, atsparumui nuo kai kurių ligų, miegui. Jeigu ką, ne viskas apie kofeiną yra blogai – yra daug sričių, kur teigiamas kofeino poveikis nustebina.

Autorius sėkmingai suvaldo didelį informacijos kiekį – tyrimus pristato glaustai, bet išsaugant mokslinį tikslumą, įvertinant tyrimų rezultatų pritaikomumą gyvenime ir paminint jų kritiką. Apskritai, jis laikosi santūrios pozicijos: neužsihaipina, kad kofeinas išgydys mus nuo visų Alzheimerių ir padarys iš mūsų sportininkus-titanus, bet ir nepanikuoja, kad jis tuojau mus visus išves iš proto. Šauniai subalansuota ir apibendrinta. Jei norit kofeiną suprasti giliau nei perskaičius mano straipsnį apie kofeinąCaffeinated jums pravers.

„Beyond caffeine’s medical applications, science keeps revealing more about how it affects our bodies and minds. Invariably, each new finding makes its way onto the science and health pages in newspapers, giving caffeine lovers reason to rejoice or despair, depending on the discovery of the day. But we don’t need to be whipsawed by the findings, alternately reassured and freaked out; we just need to understand that caffeine is a complicated drug that can affect us in strange ways.

Nepamirštama ir paprovokuoti kritinio mąstymo. Pvz., svarstant, kodėl žmonės dėl savo širdies problemų dažniau kaltina energinius gėrimus, o ne kavą, nors joje kofeino dažniausiai yra gerokai daugiau nei energiniuose:

„…pattern doctors call ”true, true, and unrelated.“ A person might drink energy drinks and then have a heart problem – true and true – but did the former cause the latter, or are they unrelated? The perception that there might be a relationship leads to what doctors call ”ascertainment bias,” or „sampling bias,“ which occurs anytime a subgroup is overrepresented in a data set, skewing the results. In the case of caffeine, it might be that people who suffer a heart attack after drinking an energy shot or energy drink are more likely to associate the heart trouble with the product than are people who suffer heart attacks after drinking coffee. It would be a simple explanation, and one that could hold some appeal for the energy drink industry.“

Daug kalbama apie fizinį pripratimą prie kofeino, pristatoma mokslininkų diskusija apie tai, ar mūsų santykį su kofeinu galima laikyti priklausomybe, bet pats autorius nesiima plaktis rykštėmis, kad visi mes priklausomi narkomanai, tik pažiūrėkit, ką iš mūsų padarė kapitalizmas.

Išvada: kofeinas nėra baubas. Jis gali praversti gyvenime ir medicinoje, bet darosi baisu, kai kofeinas maisto pramonėje naudojamas kaip kabliukas – gaminant limonadus (t. y. skystus saldainius) ir energinius gėrimus, kurie aktyviai reklamuojami vaikams. (Besivystančiai nervų sistemai kofeinas – tikrai baubas.)

Tiems, kas knygoje ieško kategoriškų atsakymų, knyga gali pasirodyti painoka, bet jei domina platesnis požiūris ir skaitysit nuo pradžios iki galo – skaitosi lengvai ir nuosekliai. Man vienintelis knygos minusas – joje nėra normalių išnašų. Gale yra šaltiniai, bet kadangi jie tekste nesunumeruoti, sudėtinga skaitant iškart tikrinti faktus.

Rekomenduoju šią knygą tiems, kurie mėgsta kavą ir/arba nori geriau suprasti kultūrinę ir fiziologinę pagrindinės jos veikliosios medžiagos reikšmę. Taip pat – tiems, kuriuos domina maisto industrijos istorija.


P. S. Jei jums įdomi kava, bet norite lengvesnio skaitinio gimtąja kalba, rekomenduoju Emanuelio Ryklio „Tebūnie kava“. Parašyta lengvu stiliumi, o perskaitę geriau suprasit rūšinę kavą: nuo istorijos ir auginimo iki kavos ruošimo būdų bei kavos užribių. Daug praktinių patarimų, padėsiančių namuose paprastai mėgautis dar skanesne kava, daug paaiškinimų, įdomybių, daug autoriaus meilės ir pagarbos tamsiajam gėrimui ir nulis snobizmo.